Prezidentė D.Grybauskaitė įvertino K.Brazauskienės galimybę gauti Prezidento našlės rentą, teigdama, kad renta pagal teisę priklauso, o moralės klausimas čia paliktinas nuošalyje. Tačiau teisė negali būti amorali, teigia Teisės projektų ir tyrimų centro tarybos pirmininkas Kęstutis Čilinskas. Jo manymu, nėra viskas taip jau aišku ir teisės normų požiūriu.
K.Čilinskas sako, kad du įstatymai skirtingai apibūdina Prezidento našlės garantijas. 2006-12-12 priimta Prezidento valstybinės rentos įstatymo nuostata nurodo, kad mirusio Respublikos Prezidento sutuoktinis gali gauti Respublikos Prezidento valstybinę našlių rentą, jei neturi draudžiamų pajamų. Tuo tarpu vėliau, 2008 11 11 priimto Prezidento įstatymo dalyje apie Prezidento ir jo šeimos narių garantijas nurodoma, kad, jeigu Respublikos Prezidentas eidamas pareigas ar pasibaigus kadencijai miršta, jo sutuoktiniui, jei šis pageidauja, panaudos pagrindais suteikiamas būstas (gyvenamosios patalpos) Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Teisę į rentą šis įstatymas numato tik Prezidentui, o jo našlei tokios teisės nenustato. Šeimos nariams kompensacija nustatoma tik tuo atveju, jei Prezidentas žūva eidamas pareigas.
Vėliau priimta teisės norma paneigia anskstesniąją, bet jeigu Prezidentūra iš tų dviejų prieštaringų įstatymų parinktų ankstesnį, Kristinai Brazauskienei naudingesnį variantą, vis tiek susidurtų su kai kuriais klausimais, teigia K.Čilinskas. Reikėtų išspręsti, ar K.Brazauskienę galima priskirti prie asmens, teisėtai pavirtusio asmeniu, neturinčiu draudžiamų pajamų. Prezidento mirties dieną K.Brazauskienė turėjo draudžiamas pajamas. Būdama stambaus viešbučių verslo savininkė, ji turi darbą ir galėjo jį dirbti, niekas jos, kai verslo šeimininkės, negalėjo atleisti iš darbo. Bet ji išėjo iš darbo praėjus mėnesiui po vyro mirties. Kyla klausimas, ar ji tyčia su išskaičiavimu susikūrė situaciją, kad gautų Prezidento našlės rentą? Paskutiniu metu prokuratūra persekiojo tuos asmenis, kurie tyčia sukuria situacijas, taip sudarydami sau galimybę gauti socialines išmokas. Šiuo aspektu turėtų būti įvertinti ir K.Brazauskienės veiksmai, nes visi asmenys yra lygūs prieš įstatymą, tvirtina K.Čilinskas.
Anot teisininko, demokratinių šalių praktika suformavo rentos supratimą, pagal kurį renta Prezidentui ir jo šeimos nariams priklauso todėl, kad, vengiant viešų ir privačių interesų konflikto, jie turi suvaržyti save, negali laisvai užsiimti verslu, sukaupti lėšų ir tai sukelia valstybei pareigą užtikrinti jiems pragyvenimą ir būstą. Pasak K.Čilinsko, Kristina Brazauskienė, kai velionis A.Brazauskas ėjo Prezidento pareigas, buvo ne jo, o Butrimo sutuoktinė ir minėtu požiūriu nevaržė savęs. Prezidentienės statuso sunkumus ir vėliau – paliktos žmonos pažeminimą – patyrė pirmoji Prezidento žmona. Tuo tarpu Kristina Butrimienė ir jos tuometis vyras ne be A.Brazausko paramos stipriai praturtėjo anksčiau valstybei priklausiusiu viešbučiu ir, didindami turtą, tapo stambaus viešbučių verslo savininkais. Įstatymas kalba apie valstybinės rentos skyrimą Respublikos Prezidento sutuoktinei ir vaikams. Rentos K.Brazauskienei skyrimui turi reikšmę, ar galima manyti, kad vienas iš įstatymų, kalbėdamas apie šeimos narių rentą, turi omenyje tradicinę šeimą kaip konstitucinę vertybę ir ar turtinga verslininkė, iširus dvejoms šeimoms, įskaitant kadenciją baigusio Prezidento šeimą, turi teisę į valstybės paramą kaip asmuo tokiu dramatišku būdu tapęs mirusio Prezidento našle. Jei ši drama įvyko iš meilės, tai turėtų būti pakankamas atlygis ir nereikėtų čia dar primokėti valstybės biudžeto pinigų – teigia K.Čilinskas.
Jo manymu, rentos skyrimas pažemintų ir Prezidento A.Brazausko atminimą, mestų šešėlį jo asmeniniam gyvenimui, o taip pat kompromituotų Lietuvos valstybę. Kadangi rentos skyrimas K.Brazauskienei yra abejotinas ir teisės ir moralės požiūriu, tai, pasak K.Čilinsko, Prezidentūra turėtų neskirti rentos, o, jei K.Brazauskienė su tokiu sprendimu nesutiktų, galėtų skųstis teismui. Jis turėtų įvertinti situaciją pagal teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijus bei galėtų kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad šis išspręstų, kuris iš dviejų skirtingų įstatymų ir kokioms sąlygoms esant atitinka Konstituciją ir turėtų būti taikomas šiuo atveju.
Šaltinis: demokratija.eu