Tenka pripažinti, jog nuo partijų įtakos apgenėtas JDJ medis netapo rimta opozicija oligarchinei sistemai, dar nežinia, ar atlaikys žiemos speigus. Pasak Nepartinio demokratinio judėjimo lyderio, advokato Kęstučio ČILINSKO, demokratinės politinės opozicijos Lietuvoje nėra, nes postsovietiniame periode, visų pirma, socialdemokratai, o vėliau ir kitos partijos, metėsi į taip vadinamąją „dešinę“ – stambaus kapitalo prieglobstį ir sukūrė oligarchinę sistemą. Ši sistema ignoruoja teisę, todėl valstybėje visa apimtimi neveikia daugelis esminių Konstitucijos nuostatų, kalbančių apie žmogaus teises ir susirinkimų laisvę, apie valdžios įstaigų tarnavimą žmonėms, apie piliečių dalyvavimą šalies valdyme, apie monopolijų draudžiamumą, apie sąžiningą konkurenciją, apie teisingus bei lygius rinkimus, apie darnią teisinę valstybę bei socialines garantijas ir panašiai. Seime nėra politinės jėgos, kuri atstovautų smulkų ir vidutinį verslą, inteligentiją ir socialiai neapgintus žmones.
K.Čilinsko nuomone, šiuo metu partijų lyderiams iš tikrųjų nesinori pereiti į opoziciją oligarchinei sistemai, nes juos vienija viltis gauti naują stambią finansinę injekciją. Buvęs „LeoLT“ tarybos narys, stambaus kapitalo atstovas B.Lubys atvirai skelbia apie suaugimą su politinėmis partijomis ir bendrą ėjimą į Seimą. Jo nestabdo Konstitucija, pagal kurią toks stambaus kapitalo ir įstatymų leidžiamosios valdžios suaugimas yra draudžiamas. Matyt, B.Lubys turi pagrindo manyti, kad Konstitucija ir Lietuvos teisė stambiam kapitalui netaikoma, nes praėjusiais metais LEO „restitucinėje sutartyje“ Vyriausybė įsipareigojo „Maxima“ savininkams ir jų teisių perėmėjams netaikyti Lietuvos įstatymų, kai kalbama apie neteisėtą pasipelnymą iš bendradarbiavimo su valdžia.
Nevengdama stambaus privataus kapitalo susijungimo su įstatymų leidėjais, Vyriausybė neatsisako ketinimų inicijuoti valstybinio kapitalo apjungimą į finansinę monopoliją – „VISUOMĮ“, kurio esmė, pasak K.Čilinsko, tapati LEO aferai – pasinaudojant sukurta korupcine sistema, išplauti valstybės kapitalą į privačias bei partines kišenes. Jei LEO „projektas“ tokią galimybę sudarė maždaug ketvirtadalio valstybinio kapitalo atžvilgiu, tai „VISUOMIS“ – viso valstybinio kapitalo atžvilgiu! Vyriausybei ne motais Konstitucijos reikalavimai draudžiantys monopolijas, nes oligarchinė sistema Konstitucijos nepaiso.
„Panašūs oligarchiniai „projektai“ kelia visuomenės nepasitenkinimą, provokuoja naujus judėjimus šalia NDJ, kuris iš pradžių buvo įsteigtas reaguojant į LEO aferos milijardinę žalą valstybės biudžetui. Nors kai kurie nauji judėjimai steigiami artėjančių rinkimų proga, tačiau yra ir tokių, kurie bus mažyčiai žingsniai į demokratinės opozicijos formavimą. Tik tuomet, kai tikroji opozicija atsiras Seime, galėsime tikėtis, kad bus išjudinta oligarchinė sistema ir atkurtas LR Konstitucijos veikimas šalyje,“- teigia K.Čilinskas.
– Pastaruoju metu opozicijoje esančios partijos prakalbo apie priešlaikinius Seimo rinkimus, kurie galėtų įvykti kartu su savivaldos rinkimais. Jeigu Lietuvoje iki šiol nėra rimtos demokratinės politinės opozicijos, matyt, naivu būtų tikėtis, kad tokia jėga atsiras prieš kitąmet įvyksiančius savivaldos rinkimus?.. Prezidentės nepritarimas valdžioje esančių politikų sprendimui skirti 4 mln. litų partijų skoloms padengti, jos nepasitikėjimas Aplinkos ministru, siūlymai nespręsti biudžeto problemų pensininkų, socialiai remtinų žmonių sąskaita bei kitos pažangios iniciatyvos absoliučiai ignoruojamos bemaž visų parlamentinių partijų. Nesant rimtos opozicinės jėgos valstybėje, galbūt šalies vadovė galėtų inicijuoti jos atsiradimą?
– Politinė opozicija – demokratijos sąlyga. Mūsų šalyje politinės opozicijos nėra. Iš esmės yra vieninga partijų sistema. Visos partijos orientuotos bemaž į tas pačias vertybes, visos jos aptarnauja stambųjį kapitalą ir iš jo gyvena. Partijų lėšos nuolat auga, jos siekia daugelį milijonų litų, neskaitant tų milijonų, kurie gaunami iš biudžeto. Stambusis kapitalas turtėja, turtėja ir partijos.
Visos partijos, kurios šiuo metu yra Seime, sėkmingai vykdo politinį verslą išvien su stambiuoju kapitalu. Iš esmės, tai yra viena politinė jėga, būtent stambaus kapitalo interesus ginanti politinė jėga. Tikros opozicijos, kuri gintų likusią visuomenę – inteligentiją, smulkų, vidutinį verslą, ūkininkus, socialiai neapsaugotus žmones, praktiškai, tokios jėgos Lietuvoje nėra!.. Aišku, tokioje oligarchinėje sistemoje tikra demokratija negalima. Rimta kova prieš korupciją čia neįmanoma. Parlamentinės partijos gan vieningai užkerta kelią visuomeninėms organizacijoms dalyvauti rinkimuose.
Seime esančios partijos daug kur puikiai sutaria ir yra stebėtinai vieningos, gindamos partinius interesus. Todėl bet kokios paprastų piliečių pastangos kovoti prieš korupciją, prieš oligarchinę sistemą, prieš finansinių nusikaltimų dangstymą ir panašiai, visos tos pastangos atsitrenkia kaip žirniai į sieną. Tad nieko nuostabaus, kad ir Prezidentės kai kurios iniciatyvos atsitrenkia į tą pačią sieną. Oligarchinė sistema aiškiai parodo, kad šalies vadovė yra bejėgė. Lygiai taip pat, bejėgės yra ir visuomeninės organizacijos, bandančios inicijuoti pažangius dalykus.
Kol kas Lietuvoje nėra didžiosios dalies visuomenės paramos kovai su oligarchine sistema, nėra paramos demokratiniams procesams, teisinės valstybės kūrimui, nei iš smulkaus, nei iš vidutinio verslo pusės. Visi kovoja tik už savo individualų išlikimą!.. Krizės metais, šalies ekonomikai smunkant, dar labiau sustipėja kiekvieno atskirai kova už savo būvį. Todėl ir bendros opozicinės veiklos Lietuvoje nėra. Šioje kritiškoje situacijoje Prezidentė iš esmės neturi kuo remtis, visos jos iniciatyvos atsimuša, kaip žirniai į sieną. Antra vertus, politinės partijos jaučia vis stipresnę valdžią, jos mato savo galimybes ir supranta, kad Prezidentė yra bejėgė, ji nieko negali padaryti, nes neturi realių svertų situacijai pakeisti.
– Bet ar nemanote, kad itin aukštais populiarumo reitingais išsiskirianti Prezidentė D.Grybauskaitė sisteminės krizės sąlygomis galėtų tiesiogiai kreiptis į tautiečius, prašydama paramos savo pažangioms iniciatyvoms?
– Be abejo, Prezidentė galėtų kur kas daugiau remtis piliečiais ir visuomeninėmis organizacijomis. Manau, šiuo atveju galime kalbėti apie tai, ar Prezidentė išdrįs peržengti tą rubikoną, tai yra, išeis iš tos sistemos ir pereis į pilietinių organizacijų pusę. Manau, tai būtų labai lemtingas Prezidentės žingsnis. Dabar ji yra oligarchinės sistemos viduje ir tik šiek tiek pakritikuoja vieną kitą Vyriausybės žingsnį. Bet iš tikrųjų šalies vadovė yra solidari su šia sistema, ji ne kartą yra pasakiusi, kad nenorinti kitos Vyriausybės, prašo stiprinti valdančiąją koaliciją ir panašiai.
Kitaip sakant, Prezidentė vis dar gyvena su šia ydinga sistema, ji nenori rizikuoti, nenori remtis kylančia demokratine jėga visuomenėje. Galbūt iš atsargumo, kol kas, nėra pareikštas toks jos noras. Tada piliečiai juda kas sau, nesulaukdami Prezidentės paramos ir palaikymo. O kita vertus, ir pati šalies vadovė neturi stiprios piliečių paramos.
– Deja, pastaruoju metu LT piliečių judėjimai bene aktyviausiai pasireiškia… bėgant iš Lietuvos. Migracijos departamentas skelbia, jog iki šių metų pabaigos dar apie 90 tūkstančių tautiečių paliks gimtinę. Kodėl net nebandoma priešintis sistemai ir būtent čia pakovoti už demokratiją, už Konstitucijos veikimą Lietuvoje?
– Iš tikrųjų pas mus jaučiamas didelis piliečių nusivylimas demokratijos lygiu. Tai yra, labai apribota demokratija, apribotos žmogaus teisės Lietuvoje, apribotos galimybės smulkiam ir vidutiniam verslui. Mūsų valdžia orientuota tik į stambųjį kapitalą ir į monopolijų pelnus. Tad suprantama, kodėl dauguma žmonių nemato perspektyvos ir nenori gyventi tokioje valstybėje. Galbūt kai kuriems valdžioje esantiems politikams atrodo, kad štai jie pažaidžia viešųjų ryšių žaidimus ir tokiu būdu įsivaizduoja atstovaujantys visą tautą, rūpinasi visa tauta. Tarkim, jie kur nors nuvažiuoja, kažkam ranką paspaudžia, tačiau visi pagrindiniai politikų sprendimai, įstatymų projektai ir sandoriai yra orientuoti tik į stambaus kapitalo aptarnavimą ir į monopolijų pelnus!..
Galų gale stambaus kapitalo atstovas, „LeoLT“ tarybos narys, Bronislovas Lubys tiesiog atvirai pareiškė, kad verslas kartu su politikais turėtų eiti į Seimą. Lietuvoje į valdžią išrenkami žmonės, kurie vienaip ar kitaip remia stambųjį oligarchinį kapitalą arba patys yra to kapitalo atstovai.
Žinoma, kad besidomintys žmonės mato tikruosius valdžios veiksmus. Mes matome, kad stambių bendrovių savininkams pelnai auga dešimtimis milijonų litų ir dėl to veržiami diržai gyventojams. Dabar valdžios atstovai gali daug ką šnekėti, pasakoti nebūtus dalykus, meluoti žmonėms, tačiau jų veiksmai mums yra visiškai aiškūs. Todėl daugelis Lietuvos gyventojų iš tikrųjų neturi jokių vilčių, kad artimiausiu metu čia kas nors pasikeis.
Manau, kad mes visi dabar kalbantys apie demokratiją, bandantys veikti, kviečiantys piliečius į antioligarchinius mitingus ir piketus, iš tikrųjų atrodome kvailokai. Mes bandome oponuoti jėgai, kuri kontroliuoja situaciją šalyje, kontroliuoja didžiulius pinigų srautus, didžiąją dalį teisėsaugos ir žiniasklaidos bei dalį taip vadinamų „ekspertų“. Tai yra tas vadinamasis „elitas“, kuris dalijasi pačią didžiausią dalį visuomenės sukuriamo kapitalo, kai visiems likusiems piliečiams tenka apgailėtinas aptarnaujančio personalo vaidmuo.
Štai kodėl žmonės važiuoja iš Lietuvos, jie tiesiog bėga kažkur kitur!.. Galbūt užsienyje jiems bus dar sunkiau, net neaišku, ar ten jie daugiau uždirbs, bet tie žmonės nebenori jaustis oligarchinį „elitą“ aptarnaujančiu personalu. Laisvi žmonės galvoja, kad visi piliečiai turėtų būti lygūs prieš įstatymą. Kol kas, deja, Lietuvoje mes turime oligarchinę sistemą, kur daug kam visiškai aišku, kas gali laimėti teismuose – įtakingos bendrovės savininkas ar koks nors paprastas darbuotojas? Visiems akivaizdu, kieno prioritetai yra ginami mūsų valstybėje.
– Jeigu pripažįstate, kad juokingai atrodome su savo piketais, mitingais, bandymais žadinti pilietinę žmonių savimonę, tai gal atėjo laikas imtis kitokių veiklos formų? Juolab dabar, kai apgailėtina mažuma piliečių susirenka į protesto mitingus ar visuotinį NDJ suvažiavimą, kokia prasmė gaišti mums visiems brangų laiką?
– Manau, kad pilietinio judėjimo, demokratijos židinys turi rusenti. Dabar iš tikrųjų tai tik rusenantys židiniai, bet ne kaitrios liepsnos! Nei būtino karščio, nei šilumos valstybėje šie židiniai tikrai neduos ir Konstitucijos veikimo tikrai dar nepavyks mums atstatyti. Bet kito kelio nėra. Labai reikia, kad tie židiniai rusentų ir po truputėlį plėstųsi. Galų gale, aš tikiu, kad anksčiau ar vėliau, kaip ir visose valstybėse, taip ir Lietuvoje, vis tiek žmonės panorės gyventi žmogiškai.
Reikia pagaliau suprasti, kad oligarchinė valdžia patenkinta, kai iš Lietuvos masiškai emigruoja protingiausieji, aktyvūs, energingi ir gabūs žmonės. Politikams tai gerai, nes gyventojų skaičiui šalyje sumažėjus, lyg ir galimų politinių oponentų skaičius sumažėja. Neišvengiamai ateis toks laikas, kai jų vietą užims žmonės, atvykę čia iš kitų kraštų, valstybė pradės nykti, o tada, nori nenori, išlikę demokratijos židiniai kovos už tokią Lietuvą, kurioje galima gyventi. Tokie kovos židiniai, be abejo, turės plėstis. Mūsų pagrindinis uždavinys – palaikyti šią kovą ir siekti, kad kuo daugiau žmonių joje dalyvautų.
Toks darbas kai kam gal nuobodus atrodo ir iš tikrųjų beviltiškas, bet kitos išeities aš nematau. Aišku, galime visi išvažinėti iš Lietuvos, bet reikėtų pagalvoti ir apie tai, kad čia mūsų kraštas, čia mūsų namai, ir mes dabar negalime visi emigruoti, palikti savo namus. Mums būtina stengtis išlaikyti savo kraštą, prisimenant tuos laikus, kai Lietuva buvo dar labiau prispausta carinės, o vėliau sovietinės priespaudos. Tada juk irgi buvo labai silpni, negausūs demokratijos židiniai ir viskas atrodė beprasmiška, bet palaipsniui procesas išsivystė, o paskui staiga viskas sprogo. Žodžiu, tai nėra visiškai beviltiškas darbas. Nors ir be galo sunkus, atsakingas, tačiau kažkam juk privalu jį dirbti.
– Ko gero, vienas tokių rusenančių demokratijos židinių Lietuvoje – jūsų inspiruotas Nepartinis demokratinis judėjimas? Kaip galėtumėte nušviesti šios visuomeninės, pilietinės organizacijos veiklos prioritetus ir perspektyvą?
– Visų pirma, noriu pasakyti, kad savo veikloje mes stengiamės patys tobulėti, vystytis, patys auginti demokratiją savo judėjimo viduje. Kitaip sakant, būti pavyzdžiu kitiems. Šia prasme išlieka gana griežtas mūsų nusiteikimas. Iš tiesų, aš nemanau, kad mūsų gretose gali būti labai daug tūkstančių narių, todėl kad mūsų judėjimas – reiklių žmonių judėjimas. Visų pirma, reiklių patiems sau.
Per pastarąjį laikotarpį daug kas atsisijojo. Žmonės su trumpalaikiais karjeros planais pas mus neužsibuvo, jie jau nubyrėjo. Šiuo metu kristalizuojasi švarus Nepartinis demokratinis judėjimas su neįtikėtinu šiais laikais nusiteikimu – išvaduoti Lietuvą iš oligarchinės sistemos, sukurti mūsų vaikų ateičiai, būsimosioms kartoms, normalią, demokratišką valstybę. Dabar daug kam atrodo, kad tai Sizifo darbas, beviltiškas darbas, bet jūs pažiūrėkite, visada iš tokių nedidelių žmonių grupelių, kaip mūsų, prasideda dideli dalykai!..
Palyginus su Sąjūdžio kūrimosi pradžia, NDJ sudaro tikrai nemaža grupė piliečių, rimtas būrys žmonių, išsaugojusių savo širdyje šviesesnį žvilgsnį į šalies ateitį. Jiems rūpi ne tik tai, kas jų pačių namuose yra netvarkoj, bet ir tai, ką Lietuvoje reikia tvarkyti, keisti, tobulinti. Man, asmeniškai, labai svarbu, kad tas pagrindinis rūpestis valstybės ateitimi šalyje plėstųsi, kad į judėjimą įsitrauktų vis daugiau žmonių, kol, galų gale, susikurtų pilietinė visuomenė – demokratinė politinė jėga, kuri galėtų būti rimta atsvara tai oligarchinei politinei jėgai, šiuo metu valdančiai Lietuvą.
Mes labai gerai žinome, kaip pasireiškia tokios valdžios „demokratija“ – visa dabartinės krizės našta užkraunama ant paprastų žmonių pečių. Taip veikia oligarchinė sistema: krizės metu stambūs monopolistai-oligarchai turtėja, jų milijoniniai pelnai didėja, o visą šalies biudžetą privalo „išvežti“ paprasti žmonės. Lietuvoje įteisinta didžiulė socialinė nelygybė, kuriai pasipriešinti gali tik stipri politinė demokratiška jėga, kurios pas mus dar nėra. Mūsų valstybėje netgi nėra politinio planavimo tokiai politinei jėgai atsirasti!..
Todėl mums labai svarbu tokią jėgą išugdyti visuomenėje, po truputėlį sužadinti daugumos žmonių pasitikėjimą savo jėgomis, panaikinti baimę būti tikrais savo krašto patriotais. Į Nepartinį demokratinį judėjimą ateina žmonės, kurie nebijo. Deja, yra daugybė žmonių, kurie remia mūsų judėjimą, labai gerai apie jį atsiliepia, tačiau patys bijo atvirai prisijungti.
Kalbant apie NDJ misiją, numatomas veiklos gaires, manau, mums bus galima sustoti tik tada, kai Lietuvoje bus sukeltas didelis pilietinis-demokratinis judėjimas, kai susiformuos stipri opozicija, pasirengusi dalyvauti valstybės valdyme, kai žmonės nebijos pasisakyti mitinguose ir taip toliau. Būtent šio galutinio tikslo turėtų siekti NDJ. Ir jeigu mes visi savo širdyje šventai tikėsime, kad to galime pasiekti, tai ateityje tikrai turėsime visapusiškai turtingą Lietuvą. Tai bus ne tik ekonomiškai turtinga šalis, bet ir pilietiška, demokratiška, aukštos kultūros valstybė!..
Tada į Lietuvą sugrįš emigrantai, pamatę, kad čia iš tikrųjų gimė nauja valstybė, kurioje piliečiai jaučiasi tikrais piliečiais. Dabar gi daugelis išvyksta iš šalies dėl to, kad nesijaučia piliečiais savo namuose. Tokia būtų pagrindinė NDJ misija, tolimiausi veiklos tikslai, o apie artimiausias veiklos gaires esame jau ne kartą kalbėję.
Iš ties, dabar labai svarbu įgauti žmonių pasitikėjimą. Visų pirma, reikia patiems būti etiškiems, morališkai švariems, tapti pavyzdžiu kitiems. Kita vertus, ne mažiau svarbu kontroliuoti, kaip laikosi įstatymų, tarnybinės etikos savivaldybių, regioninės ir partinės valdžios žmonės. Mes turime išmokti stebėti, kontroliuoti valdžios sprendimus. Žinoma, tai ne tik sunkus, atsakingas darbas, bet kartu ir savišvieta. Manau, tai labai svarbus NDJ veiklos aspektas. Būtent tame darbe mes iš tikrųjų tobulėjame.
Mūsų judėjimas yra vienintelis toks Lietuvoje, niekas to neginčija. Tai tikras pilietinis, demokratinis judėjimas, kuris ne tam susikūrė, kad siektų trumpalaikio tikslo – laimėti rinkimus. Mes siekiame ilgalaikio tikslo. Mūsų pagrindinis tikslas – demokratiška Lietuva, konstitucinė, teisinė valstybė.
Juozas Ivanauskas
Šaltinis: demokratija.eu