Niek
am ne paslaptis, jog dauguma politikais bei politinėmis partijomis nusivylusių žmonių mano, kad Seimo narių skaičius ir kokybė jau seniai nebeatitinka nei realios demografinės situacijos, nei sveiko proto kriterijų.
Bet kuris gamtininkas galėtų pasakyti – jeigu parazitų skaičius viršija tam tikrą ribą, gyvūnas-šeimininkas nugaišta. Ne kitaip ir nepriklausomoje Lietuvos valstybėje. Blogiausia, kad tie parazitai – valdžiažmogiai jau neįstengia arba nenori suvokti, kad jų parazituojamas organizmas – Tauta nebeatlaikys tokio didelio krūvio: Seimo ir Vyriausybės nariai suburia apie save dar didesnį būrį antros eilės parazitų – giminaičių, bičiulių – „patarėjų”, mintančių tuo pačiu Lietuvos gyventojų krauju. Matyt, jau seniai laikas pradėti ženkliai mažinti parazituojančių elementų kiekį mūsų valstybėje!..
Nepartinio demokratinio judėjimo lyderio, teisininko Kęstučio ČILINSKO nuomone, Seimo narių skaičiaus mažinimo klausimas turi ne tik politinį aspektą, dėl kurio seniai vyksta diskusijos, bet ir teisinį-konstitucinį. Yra pagrindas abejoti, ar šiuo metu 141 Seimo narys – būtent toks skaičius, kuris atitinka faktinę, o ne formalią Tautos valios išraišką, įtvirtintą Konstitucijoje.
Statistikai skelbia vis niūresnes prognozes: 2008 metais iš Lietuvos nuo Nepriklausomybės atkūrimo pradžios buvo emigravę apie 300 tūkstančių lietuvių, t.y. apie 1/5 darbingų žmonių. Ekspertų teigimu, kasmet emigracijos mastai didėjo ir šiuo metu iš Lietuvos yra išvykę daugiau kaip 1/5 dalis visų pilnamečių asmenų.
Pasak K.Čilinsko, 2010 metų rugpjūčio mėnesį pagal oficialų Statistikos departamento pranešimą Lietuvoje gyventojų buvo 3 mln. 281 tūkstantis. Todėl šiuo metu vienam Seimo nariui reikia atstovauti ne 26 tūkstančius gyventojų, kaip buvo referendumo metu, o 23 tūkstančius. Reiškia, šiuo metu atstovavimo norma yra daugiau kaip 10 procentų mažesnė, nei Tauta patvirtino referendume. Kadangi gyventojų skaičius Lietuvoje turi tendencija mažėti, labai tikėtina, ateityje niekuomet neatsistatys ta atstovavimo norma, tenkanti vienam Seimo nariui, kuri buvo įteisinta referendume, balsuojant už Seimą, susidedantį iš 141 parlamentaro. Todėl galima teigti, jog dabartinis Seimo narių skaičius tūkstančiui gyventojų aiškiai neatitinka referendumo metu išreikštos Tautos valios.
– Koks būtų jūsų požiūris į pastaruoju metu visuomenėje suaktyvėjusias diskusijas, jog Seimo narių skaičius nebeatitinka Tautos valios ir todėl būtina jį sumažinti iki 101? Jau ir seniau būta panašių pasvarstymų, tačiau tuo viskas ir pasibaigdavo. Ar manote, kad dabar bus kitaip? Kylanti žmonių nepasitenkinimo politikais banga, greičiausiai, sietina su būsimais Seimo rinkimais?
-Pastaruoju metu man tenka dalyvauti įvairiuose miestuose gyventojų sueigose, kurias rengia Nepartinis demokratinis judėjimas. Jų metu keliamos rezoliucijos dėl Seimo narių skaičiaus mažinimo bei smerkiami tie Seimo nariai, kurie mažai dirba tiesioginį darbą Seime, o daugiausia laiko skiria šou verslo projektams, kitaip sakant, darbui šou versle, kur parlamentarai įsidarbina šokėjais, dainininkais, tampa komisijų nariais. Tokiu būdu jie kuria pelną pramogų versle ir ten uždirbinėja pinigus.
– Betgi seimūnai etikos sargams aiškina, kad jie neva dirba nemokamai, tarytum „iš idėjos“?
– Mes gi nematome paties fakto, kaip jiems mokami pinigai už dalyvavimą šou projektuose, todėl ir negalime tvirtinti, kad Seimo nariai dirba už atlygį. Bet kažin ar taip yra iš tikrųjų!.. Bet jeigu Seimo nariai iš tikrųjų nori paaukoti savo laiką valstybės labui, tai jie galėtų kur kas atsakingiau dirbti savo tiesioginį darbą juos rinkusiems žmonėms, o ne reklamuotis šou versle.
Antra vertus, jeigu iš tikrųjų politikai norėtų nemokamai dirbti, tai galėtų Seimo nario algos atsisakyti ir tarnauti žmonėms nemokamai. O dabar mes gerai žinome, kaip tas „nemokamai“ praktikoje gaunasi. Formaliai tikrai niekas čia neįrodys, kad parlamentarams mokamas atlygis už dalyvavimą šou projektuose, bet realiai, jeigu žmonės sugaišta tiek daug valandų filmavimo aikštelėse, prakaituoja nuo ryto iki vakaro repeticijose, tai matyt nebe reikalo, ne už ačiū. Seimo nariai nėra tokie kvaili, čia viskas labai gerai apgalvota!..
Bet kuriuo atveju, būtina atkreipti visuomenės dėmesį į tai, kad teisės požiūriu neturi jokios reikšmės – mokamai ar nemokamai dirbama. Konstitucinis Teismas išaiškino: svarbu tai, kad žmogus užsiima kitu darbu, dalyvauja šou versle, tokiuose projektuose, kurie yra labai brangūs, ir mažiau laiko skiriama tiesioginėms Seimo nario pareigoms atlikti.
Gal ir gerai, kad vykdomi įvairūs projektai, čia viskas tvarkoj, tačiau šou verslas yra šou verslas, o Seimo nario darbas yra Seimo nario darbas. Seimo narys negali suvaržyti savo mandato šou verslo komerciniais projektais, kadangi ten jis turi paklusti grafikui ir sutartyje numatytoms sąlygoms – kaip, kada ir kur pasirodyti? Kiek laiko vieną ar kitą politiką galima transliuoti, kada jį bus galima rodyti ir kokiomis sąlygomis? Žodžiu, toks žmogus tampa žaisliuku šou verslo ryklių rankose. Betgi gerai žinoma, kad kiekvienas Seimo narys turi būti nepriklausomas ir tarnauti Tautai, o ne pramogų verslo projektui. Priešingu atveju, jie jau nebėra tikri Seimo nariai, todėl, elgdamiesi sąžiningai, turėtų pasitraukti iš politikos.
Beje, grįžtant prie Seimo narių skaičiaus, tai iš tikrųjų dėmesio vertas klausimas. Jau vien tai, kad žmonės ieškosi darbo kitur, o iš Seimo kasos tik pasiima algą ir tuo pat metu dalyvauja šou versle, aiškiai parodo, kad Seime jiems neužtikrinamas pilnas darbo krūvis. Todėl mums ir kilo idėja, kad reikėtų paskaičiuoti, ar iš tikrųjų nepasikeitė situacija šalyje. Kai vyko referendumas, tai vienam Seimo nariui buvo numatyta, kad jis aptarnauja 26 tūkstančius gyventojų, o šiuo metu dėl ženkliai išaugusios emigracijos vienam Seimo nariui tenka tik 22 tūkstančiai gyventojų!.. Šie duomenys grindžiami oficialia gyventojų skaičiaus statistika, nors realiai, be abejo, emigracijos mastai kur kas didesni, negu nurodo Statistikos departamentas. Mokslininkai teigia, kad Lietuvoje vienu penktadaliu sumažėjęs gyventojų skaičius ir toliau mažėja. Reiškia, atitinkamai, vienu penktadaliu turėtų sumažėti ir Seimo narių skaičius.
Galų gale, ir darbo sąlygos dabar jau visai kitos. Anksčiau Seimo narys neturėjo tiek padėjėjų, nebuvo nei tokio didelio finansavimo, nei tokių informacinių technologijų. O dabar seimūnams sumažėjo aptarnaujamų žmonių skaičius, jiems teikiama visokia pagalba, todėl iš tikrųjų nebėra jokio pagrindo nukrypti nuo tos normos, kuri buvo įteisinta referendumo metu, tvirtinant Konstituciją. Todėl nukrypti nuo Tautos valios, sumažinant Seimo nariui aptarnaujamų žmonių skaičių, jokiu būdu nėra realaus pagrindo. Juolab, kad ir tie patys Seimo nariai savo elgesiu parodo, kad jie neturi darbo, todėl eina linksmintis – šokti, dainuoti ir panašiai.
Manau, pasiūlymas penktadaliu sumažinti Seimo narių skaičių yra tikrai realus. Atitinkamai būtų sumažintos Seimui skiriamos biudžeto išlaidos, šiuo metu viršijančios 800 mln. sumą. Prieš kiekvienus rinkimus visada atsiranda papildomų išlaidų, daromi visokie remontai, rekonstrukcijos, partijoms reikia pinigų. Taigi, esant mažesniam Seimo narių skaičiui, nemažą sumą būtų galima skirti kitoms valstybės reikmėms. Racionaliau planuojant bei tvarkantis būtų galima sutaupyti apie ketvirtį milijardo litų.
Tai vienas dalykas. Kitas dalykas, Nepartinis demokratinis judėjimas siūlys ne tik sumažinti Seimo narių skaičių, bet ir pateiks projektą pagal kurį bus draudžiama tam pačiam žmogui vienu metu būti Seimo ir Vyriausybės nariu. Mūsų teisinė sistema yra tokia, kad Vyriausybės narys yra vykdomoji valdžia, o Seimas yra įstatymų leidžiamoji valdžia, kuri kontroliuoja vykdomąją valdžią. Vadovaujantis Konstitucijos principais, tas pats žmogus negali būti kontroliuojantis ir kontroliuojamas. Kaip Seimo narys jis užduoda klausimus Vyriausybės nariams, o tuo pat metu jis yra ir atsakantis į tuos klausimus, kaip Vyriausybės narys!.. Žinoma, tai juokinga, jeigu nebūtų graudu.
Aišku, tai susiję su tuo, kad jau nebūtina žmonėms dirbti Seime, jie išeina į Vyriausybę. Be abejo, tai irgi rodo, kad Seimo narių yra per daug. Todėl mes sieksime, kad Vyriausybė būtų kontroliuojama Seimo, o Seimas būtų ne tariama, o tikra Tautos atstovybė, kad išrinkti žmonės atstovautų tautiečius Seime, o ne išbėgiotų į kitus darbus komercinėse televizijose, įvairius šokius, dainas, šou komisijas ar į Vyriausybę. Manau, jog šie pasiūlymai yra labai svarbūs, iš esmės keičiant valdžios formavimo sistemą.
– Turbūt sutiksite, jog kitas ne mažiau svarbus klausimas – politinė korupcija, pastebima aukščiausios valdžios institucijose. Neseniai Prezidentė D.Grybauskaitė pasiūlė sugriežtinti bausmes už korupcinius nusikaltimus ir kontrabandą, numatant neteisėtai įgyto turto konfiskaciją. Jūsų nuomone, ar į tokius siūlymus bus rimtai atsižvelgta, o gal tai tėra eilinė viešųjų ryšių akcija? Ar tokie sugriežtinti įstatymai kovai su korupcija galėtų būti priimti šios kadencijos Seime?
– Aš manau, kad bet kokius įstatymus priimti galima nesunkiai, o Prezidentės siūlymas konfiskuoti neteisėtu būdu įsigytą turtą atitinka Europos Sąjungos rekomendacijas. Be abejo, kad mes galime tiktai sveikinti Prezidentės rodomą iniciatyvą ir tą sugriežtintą įstatymą kovai su korupcija priimti būtinai reikia. Tačiau labai gaila, kad Lietuvoje viskas pasibaigia vieno ar kiti įstatymo priėmimu, ignoruojant pačią svarbiausią jo dalį – įstatymo vykdymą!.. Mes turime priėmę labai gražią Konstituciją, bet netgi ji mūsų šalyje nevykdoma.
Na, pavyzdžiui, visi gerai žinome ir Prezidentė tai žino, kad Konstitucija draudžia monopolijas, tačiau Lietuvoje pristeigta daugybė monopolijų, kurios nesibodi pelnytis skurstančių žmonių sąskaita. Monopolizuojamos bemaž visos piliečiams teikiamos paslaugos, netgi atliekų tvarkymas yra monopolizuotas. Todėl gyventojai negali pasirinkti bendrovės, kuri jiems pigiau išvežtų šiukšles.
Štai iki kokio laipsnio pas mus klesti monopoliai, nors Konstitucijoje aiškiai parašyta, kad monopolijos yra draudžiamos. Europos Sąjungos direktyvose ir kitose teisės aktuose parašyta, kad draudžiama monopolizuoti gamybą, būtina užtikrinti sąžiningą konkurenciją ir taip toliau, tačiau Lietuvoje visa tai absoliučiai neveikia. LEO afera ir kitos į ją panašios istorijos rodo, kad Konstitucija ir įstatymai galioja nebent paprastiems, eiliniams žmonėms, iš kurių nėra ką konfiskuoti arba labai mažai ką galima atimti, pensijas sumažinti arba atlyginimus, nes paprasti žmonės didelių turtų neturi. O tuo tarpu svarbiausiems pažeidėjams-korupcijos rykliams oligarchinėje valstybėje sudaromos netgi tokios šiltnamio sąlygos, kad jie niekada nebūtų patraukti atsakomybėn!..
Tarkim, labai puiku, kad bus priimtas sugriežtintas įstatymas už korupcinius nusikaltimus ir kontrabandą, tačiau pažiūrėkime, kas pas mus realiai daroma. Stambiausia afera Lietuvoje iš tikrųjų buvo LEO sandoris ir apskritai energetikos ūkio privatizavimas. Ši afera atnešė daugybės milijardų nuostolį valstybei ir ne vieną milijardą naudos tiems, kuriems buvo suteikta išskirtinė teisė disponuoti valstybės strateginiu turtu. Kita vertus, nemažos sumos (iš Seimo tribūnos įvardinta suma 50 mln. litų taip ir nebuvo paneigta!..) nubyrėjo valdžios atstovams, atsakingiems pareigūnams, kurie nieko nekontroliavo, slapstė, priiminėjo korupcinius įstatymus.
Aš bandžiau kreiptis į Specialiųjų tyrimų tarnybą, VSD ir kitur, bet tai visai nieko nereiškia. Tokiais atvejais sistemas nustoja veikti, dėl to, kad viskas daroma priešingai. Ne tik kad nepersekiojami įstatymus ir Konstituciją pažeidę aukšti pareigūnai, priešingai, Vyriausybė 2009 metais patvirtino susitarimą su „Maximos“ – „NDX energija“ savininkais susitarimą, vadinamą restitucinę LEO sutartį, kurioje numatoma, kad niekada nebus galima paliesti tų prasižengusių pareigūnų, negalima taikyti jų atžvilgiu Lietuvos teisės, negalima išieškoti valstybei padarytos žalos. Žodžiu, ne tik iš „Maximos“ savininkų, bet ir iš aukštų valdžios pareigūnų, ekspertų, kurie bendrai vykdė energetinius projektus, negalima išieškoti valstybei padarytos milijardinės žalos!..
Visi supranta, tame tarpe Seimo ir Vyriausybės nariai, kad kažkada gali ateiti žmonės, kurie pareikalaus atsakomybės ir realios bausmės LEO aferos vykdytojams. Todėl A.Kubiliaus Vyriausybė paėmė ir sudarė tokią restitucinę sutartį šiai aferai pridengti su „Maximos“ savininkais, o Seimas ir Prezidentė ją patvirtino. Žinoma, kad ši sutartis absoliučiai neteisėta, niekinė, bet ją turi panaikinti teismas. Jokia sutartis negali numatyti, kad Lietuvos teisė netaikoma grupelei žmonių, bet pas mus, pasirodo, įmanomi ir tokie „stebuklai“!.. Lietuvoje įmanoma viskas. Čia netgi galima priimti sugriežtintą įstatymą dėl turto konfiskavimo už korupcinius nusikaltimus, tačiau oligarchinės valdžios veiksmai – visai kiti, priešingi, ši valdžia globoja stambiausius pažeidėjus.
– Tai kaip tada gali elgtis dori pareigūnai, matydami tokius pavyzdžius valdžios viršūnėje? Matyt, ne veltui sakoma – žuvis genda nuo galvos!..
– Prezidentė D.Grybauskaitė , be abejo, žino, kad ji yra tokios valstybės vadovė, kurios visas turtas įkeistas pagal restitucinę sutartį, patvirtintą praeitais metais. Pagal šią sutartį Lietuvos turtas užstatytas „Maximos“ savininkams, nuo jo nuimta teisinė neliečiamybė. Tai yra, visam laikui, visoms kartoms, jų vaikų vaikams ir pareigūnų vaikams, visas valstybės turtas užstatytas, kad tik nebūtų liečiami tie, kurie „prisidirbo“ šioje LEO istorijoje. Tačiau Prezidentė, net ir žinodama, kad vadovauja valstybei su LEO aferos dalyviams įkeistu turtu, teikia įstatymo projektą, griežtinantį atsakomybę už korupcinius nusikaltimus. Aišku, jinai negali tikėtis, kad bus realiai įgyvendintas toks įstatymas!.. Čia, paprasčiausiai, bus tik formaliai įvykdytos Europos Sąjungos rekomendacijos ir tiek.
Visai šviežias pavyzdys, sietinas su tais pačiais „Maximos“ savininkais, kai buvo priimtas teismo sprendimas, kad jie neturi mokėti pilnos sumos ir net 20 milijonų litų sumažintas mokestis už valstybinę žemę. Akivaizdu, kad nėra jokio įstatymo, nėra jokios teorinės galimybės Lietuvoje tokiam teismo sprendimui. Tai yra, valstybinę žemę pardavus pagal vieną kainą, joks įstatymas nenumato, kad galima vėliau tą kainą sumažinti!.. Apskritai, tokia praktika būtų juokinga prekyboje. Jeigu būtų galima taip daryti, tai niekas nebeprekiautų, nes ateitų nepatenkinti pirkėjai ir sakytų – grąžinkit mums pinigus, nes dabar šios prekės atpigo. Aišku, visa tai būtų juokinga, jeigu nebūtų graudu.
Supratę, kad visuomenė sužinojo apie šį galimai korupcinį absurdą, „Maximos“ savininkai atsisakė savo ketinimų. Net sunku įsivaizduoti, kaip čia galėjo valdžios įstaigos, tame tarpe ir teisinės valdžios, priimti tokį keistą sprendimą be „pamaloninimo“ – korupcinio susitarimo! Manau, kad tikrai buvo toks susitarimas: tyliai padarykime ir jeigu visuomenė nereaguos, tai tie 20 milijonų taip ir paliks „Maximos“ savininkų kišenėse…
Mes nežinome, kiek panašių susitarimų daroma kasdien, mes nežinome, kiek milijonų pagal tą restitucinę LEO sutartį imama kasdien per Stokholmo privatų arbitrą, kadangi galiojanti sutartis leidžia tai daryti „Maximos“ savininkams. Kol veikia ši oligarchinė sistema, tai nepanaikinus ir nepertvarkius josios, esminių permainų Lietuvoje vargu ar galime tikėtis.
Tarkim, jeigu pastebėtas toks korupcinis sandoris, kaip „LeoLT“, arba 20 mln. litų mažesnis žemės mokestis, akivaizdžiai kvepiantys korupcija, tai reikia nedelsiant pradėti ikiteisminius tyrimus, užvesti bylas. Žino Prezidentė, žino Ministras Pirmininkas, tai jiems reikėtų kreiptis į specialiąsias tarnybas, teisėsaugos institucijas ir savo autoritetu užtikrinti, kad būtų priimti atitinkami sprendimai. Bet Vyriausybė negali, nes ji pati yra surišta restitucine LEO sutartimi. Prezidentė irgi, galbūt, negali, o prokurorai visada sako, kad jie žiūri, ką pasakys Prezidentė ir premjeras!..
Teisėsaugos atstovams patiems nekyla klausimas, kad čia reikia kažką tirti, patraukti atsakomybėn. Jokių klausimų dėl stambaus masto aferų nekyla ir STT. Tada imama kovoti su mažesnėmis korupcijomis, persekiojami paprasti žmogeliai, eiliniai pareigūnai. Aišku, kažkuria prasme, apačioms gali būti taikomi antikorupciniai įstatymai ir Konstitucija, bet ten kur sukasi milijardinės sumos, tai čia viskas lieka taip, kaip buvę, kol nebus pakeista teisinė sistema. Turi būti pakeista teisinė mafija, pakeistas teisėsaugos „stogas“. Prokuratūra turi tapti tikra prokuratūra, o prokurorai turi tapti tikrais prokurorais.
Aš manau, kol kas dar galime tikėtis, kad naujoji Generalinės prokuratūros vadovybė kažką padarys. Vis dar tikiuosi, kad prasidės didelė reforma prokuratūroje ir ši institucija taps prokuratūra, tikrąją to žodžio prasme, ginanti viešą interesą, nepaisant jokių pareigų!..
Ypač svarbu užtikrinti aukščiausiuose valdžios sluoksniuose viešo intereso gynimą ir persekiojimą už pačią stambiausią korupciją!.. Būtent tuo turėtų užsiimti Generalinė prokuratūra. Bet jeigu nepasiseks planuojama teisėsaugos reforma naujiems prokuratūros vadovams, tai tada reikėtų teikti įstatymo projektą dėl specialaus renkamo prokuroro, atskaitingo Tautai, o taip pat dėl specialaus teismo, žmonių renkamo ir atskaitingo visuomenei.
Jeigu teisėsaugos sistema dar kartą įrodys, kad ji negali kovoti prieš didžiąją korupciją, visuomenei teks imtis iniciatyvos. Pavyzdžiui, net ir septynių Kalvarijos kriminalistų byla šiuo požiūriu yra labai svarbi. Tai lyg išbandymas. Ir jeigu šioje byloje, kaip ir kitose rezonansinėse bylose, bus viskas užgesinta, tai tada visuomeninės organizacijos turės dirbti labai daug, kad būtų įgyvendinti antikorupciniai įstatymai Lietuvoje.
Prezidentės pasiūlytas antikorupcinis įstatymas tikrai yra geras ir aš nenoriu pasakyti, kad jo nereikia. Šiuo atveju negalima taip kalbėti. Be abejo, šis įstatymas turi būti priimtas. Bet jeigu nieko nebus daroma, siekiant įgyvendinti Prezidentės pasiūlytas įstatymo pataisas, o valdžia ir toliau globos korupcinę oligarchiją, tai tada reikės Tautai įsijungti, tada reikės patiems žmonėms pakovoti už teisinę, demokratinę valstybę, kurioje gerbiama LR Konstitucija.
– Tačiau klaninė oligarchinė sistema, kuri dabar uzurpavusi aukščiausias Lietuvos valdžios institucijas, teisėsaugos institucijas, taigi ji pati savaime nesireformuos. Ar jūs manote, kad tose institucijose kažkas staiga gali prašviesėti, kažkam gal sąžinė nubus ir tas kažkas sistemos viduje nuspręs imtis esminių permainų?
– Sakykime, dar kurį laiką mes laukiame ir tikimės, kad prasidės prokuratūros reforma. Jeigu naujieji Generalinės prokuratūros vadovai ims ir pradės įgyvendinti sistemos reformą, tai tada tvarkoj, mes palaikysime. Bet jeigu prabėgs mėnuo-kitas ir mes matysime, kad niekas šia linkme praktiškai nejuda, darbai nevyksta arba vykdoma tiktai kosmetinė pertvarka, tai tada, be abejo, reikės piliečiams tą darbą dirbti.
Nepartinis demokratinis judėjimas tą naštą jau užsidėjo sau ant pečių, nešime ją ir toliau, teiksime projektus ir bandysime mobilizuoti gyventojus, visus piliečius pradžioje rinkti parašus dėl įstatymų projekto, o jeigu tai nepadės, tai tada referendumo keliu bandysime siekti permainų. Nematau kito kelio, siekiant rimtų permainų, o tik įsijungiant piliečiams, pilietinei visuomenei. Lietuvoje turi veikti švarus nuo partijų, nepriklausomas nuo politikų, visuomeninis pilietinis judėjimas. Partijos ir politikai tegul dirba savo darbą, o Nepardinis demokratinis judėjimas turi likti švarus nuo partinės įtakos. Ir kadangi NDJ jau apsivalęs nuo partinės įtakos, tai mes tikimės, jog pavyks mobilizuoti žmones, bet reikia pradėti nuo mažų darbų.
Mes dažnai esame linkę kaltinti kitus. Ta prasme, visą laiką sakome – valdžia, politikai, oligarchai. Bet pradėkime nuo savęs!.. Nepartiniame demokratiniame judėjime mes sakome: pradėkime, visų pirma, nuo savęs, nuo savo organizacijos, kad žmonės pas mus būtų sąžiningi. Kiekvienas, asmeniškai, turėtų pasirūpinti ir pareikalauti iš savęs elgtis sąžiningai, padoriai, dorai, teisėtai. Negalima iš kitų reikalauti teisėto elgesio, o pačiam švaistytis teisės pažeidimais!..
Deja, žmonės yra linkę sau nuolaidžiauti. Kai kurie žmonės kreipiasi kartais į mus pagalbos, kreipiasi į mane, kaip advokatą, dėl teisinių paslaugų, ir pasitaiko atvejų, kai sau norima daugiau teisių, negu kad kitiems linkę pripažinti. Dažnai matome, kad žmonės sau nori vieno teisingumo, o kitiems nori kito teisingumo. Tuomet visuomenėje įsigali dvigubas teisingumas. Tai yra, mums reikia, kad mūsų teisės būtų ginamos, o kitiems tai jau nereikia, kitiems ir taip gerai. Bet mes siekiame, kad nugalėtų ta Lietuvos visuomenės dalis, kuri yra sveika ir teisinga. Aš nuoširdžiai tikiuosi ir tikiu, kad ta sveikoji visuomenės dalis dar pasakys savo žodį!..
– Beje, kalbant apie dualizmą, gal keletą žodžių galėtumėte tarti apie Jungtinio demokratinio judėjimo (JDJ) ir Nepartinio demokratinio judėjimo (NDJ) atsiskyrimo peripetijas?
– Spalio 2 dieną Vilniuje įvyks visuotinis JDJ susirinkimas. Tai bus antroji dalis vasarą įvykusio visuotinio susirinkimo, kurio metu nepavyko pilnai reorganizuotis. Bet kadangi pas mus žmonės nekantrūs, nenori laukti, tai Jungtinio demokratinio judėjimo nepartinė dalis labai greitai, tą pačią dieną, kai nepasisekė JDJ visuotinis susirinkimas, įkūrė Nepartinį demokratinį judėjimą. Jau yra patvirtinti NDJ įstatai, juridiškai viskas sutvarkyta, registrų centre įregistruota.
Žodžiu, NDJ pilnai veikia ir negalima buvo ilgiau delsti, nes partijų noras buvo sužlugdyti JDJ veiklą, sustabdyti, užvilkinti ją, pradėti vidinius ginčus ir panašiai. Ir nors toks scenarijus buvo numatytas, bet mes jam nepasidavėme. Viskas buvo greitai išspręsta ir dabar bus galima ramiai baigti klausimą dėl Jungtinio demokratinio judėjimo reorganizavimo. Jeigu dauguma susirinkusių nuspręs, kad turi likti toks partinis Jungtinis demokratinis judėjimas, tai tegul jis ir būna. Mes niekam nieko nepavydime. Tokiu atveju mūsų Nepartinis demokratinis judėjimas bus nepartinis, o JDJ bus jungtinis ta prasme, kad demokratinis judėjimas bus susijungęs su partijomis.
Yra žmonių, kuriems iš tikrųjų patinka partijos, patinka su jomis susijungti, patinka eiti drauge į rinkimus. Tokie žmonės nori kuo greičiau būti valdžioje, o mes norime juos palikti ramybėje – tegul ten jie už tą valdžią ir kovoja kartu su savo partijomis!.. Šia prasme aš nematau jokių problemų.
– Bet kol dar neįvyko antrasis JDJ visuotinio susirinkimo etapas, ar šiandien jūs vis dar vadovaujate Jungtiniam demokratiniam judėjimui?
– Be abejo, šiandien visi JDJ nariai, tvarkingi, drausmingi, laikosi įstatų – niekur jie neišbėgiojo. Juk žmonės gali būti ne vienoje organizacijoje. Jungtinis demokratinis judėjimas kol kas nepanaikintas. Buvo tik pradėtas visuotinis susirinkimas, bet jis neužsibaigė ir dar neaišku, kaip šis klausimas bus galutinai išspręstas. Kartoju, jeigu dauguma narių nuspręs, kad lieka toks partinis JDJ, tai tegul jis ir lieka. Bet dabar, kol kas, yra legaliai išrinkta JDJ vadovybė, valdyba, pirmininkas. Jie niekur negalėjo pasitraukti dėl to, kad dar reikia užbaigti susirinkimą, reikia užbaigti darbą.
O kai užbaigsime susirinkimą ir jeigu išliks partinis JDJ, tai mes tikrai išstosime iš jo, užbaigsime savo būvimą jame, jokiu būdu neliksime su partiniais… Beje, buvo tokių prašymų, kai kurie partiečiai man sakė: „Tu, Čilinskai, abiem vadovauk – partiniam JDJ ir nepartiniam!..”, bet aš pasakiau jiems – „ačiū, mes tikrai nenorime sėdėti ant dviejų kėdžių!..”. Ir iš tikrųjų, tą pačią dieną, kai tik įvyks visuotinis JDJ susirinkimas, jeigu dauguma susirinkimo dalyvių nuspręs prisijungti prie Nepartinio demokratinio judėjimo, tai JDJ bus reorganizuotas.
– Kaip bebūtų keista, tačiau šiai dienai, regis, gaunasi iš ties paradoksali situacija: nors ir nenorite, bet esate priverstas sėdėti ant dviejų kėdžių, nes vadovaujate JDJ ir NDJ ?
– Be abejo, aš gi turiu organizuoti abiejų judėjimų suvažiavimus. Vienas suvažiavimas suorganizuojamas tam, kad užbaigtume mūsų dalyvavimą JDJ. Tai įvyks spalio 2 dieną. Ir tą pačią dieną įvyks NDJ suvažiavimas, kuris priešingai, nei pirmasis, tęs savo gyvavimą ir pradės formuotis dar giliau, kadangi jau dabar steigiasi daug naujų NDJ skyrių įvairiuose miestuose, vyksta sueigos. Mums reikės išrinkti visą kolektyvinę valdžią, pasikeisti galiojančius įstatus į dar demokratiškesnius.
Žodžiu, dabar NDJ veikia, o JDJ veikla šiuo metu suspenduota. Bent jau valdyba ir JDJ pirmininkas jokių mitingų nei piketų neorganizuoja, nes dabartinė situacija veda link neišvengiamos atomazgos: JDJ reorganizavimo arba atidavimo partiečiams. Aš manau, kad partiniai JDJ nariai nori tą vardą turėti ir todėl galvoju, kad jie spalio 2 dieną atvyks į visuotinį JDJ suvažiavimą, nusipirkę balsuotojus, kurie prabalsuos už tai, kad jiems būtų paliktas Jungtinis demokratinis judėjimas.
Partiniai ir anksčiau ateidavo į JDJ suvažiavimus su taip vadinamais „nupirktais balsuotojais“, tam kartui sumokėję nario mokesčius už kitus žmones, kurie tapdavo JDJ nariais. Mes visa tai žinojome, bet neturėjome laiko aiškintis ir pyktis su partiniais. Todėl nusprendėme geriau įsteigti Nepartinį demokratinį judėjimą, negu gilintis į tuos partinių „žaidimus“. Kai kurie JDJ skyriai nemokėjo jokių mokesčių, o tvarkėsi kaip partiniai, turėjo visai kitą darbo tendenciją, kitus tikslus. Jie nėjo kartu su Judėjimu minėti Kovo 11-osios ant Tauro kalno, bet ėjo švęsti kartu su valdžia ir savo partijomis. Todėl mes ir paliekame juos ten gudrauti ir dirbti. Bet visa tai reikia užbaigti juridiškai. Kol kas mes niekur negalime išeiti, kol nebus užbaigta juridiškai. Esame JDJ steigėjai, esame atsakingi už šią organizaciją ir privalome viską užbaigti juridiškai. Jeigu visuotiniame susirinkime partiečiai surinks daugumą balsų, mes perduosime jiems JDJ ir tada jie galės teisėtai mojuoti JDJ vėliavą. Nieko nepadarysi.
– Sakykite, visuotiniame JDJ susirinkime spalio 2 dieną ar bus svarstoma galimybė dalyvauti savivaldos rinkimuose? Jeigu taip, tai kokios ėjimo į valdžią taktikos laikysis NDJ?
– Kalbant apie NDJ, tai šio judėjimo branduolys yra tvirtai nusprendęs vystyti pilietinį judėjimą ir jokiu būdu nedalyvauti rinkimuose, neiti į valdžią. NDJ turi išlikti kaip unikalus reiškinys. Kita vertus, per savivaldos rinkimus susiformuoja situacija, kai rinkimuose gali dalyvauti gyventojai nepartinių sąrašuose.
Todėl mes galvojame, kad NDJ misija – padėti nepartiniams piliečiams, ketinantiems dalyvauti rinkimuose. Jeigu jie tikrai įrodo, kad yra verti dalyvauti savivaldybės tarybos darbe, žino tą darbą, mokės jį dirbti ir yra pasiruošę tarnauti gyventojams, tai mes manome, kad NDJ rems būtent tokius kandidatus savivaldos rinkimuose. Kartoju, mes patys į rinkimus neisime, bet stovėsime šalia jų ir padėsime tiems žmonėms. Tačiau visų pirma, pasirūpinsime, kad šie nepartiniai piliečiai būtų deramai pasirengę darbui savivaldybių tarybose. Galbūt mums netgi pavyks pravesti tam tikrus mokymus, kaip dirbti savivaldybėje.
Įsivaizduokit, jeigu ateina į savivaldą verslininkai, tai jie žino kaip tvarkyti savo verslą, o kaip dirbti savivaldybėje nežino. NDJ laikysis nuostatos, kad verslininkai negali būti tarybų nariais ir tuo pačiu politikais. Politikas negali užsiimti verslu. Juolab kad savivaldybė turi viešo administravimo įgaliojimus, tvarko žemės skyrimo klausimus ir tada tas žmogus, verslininkas, būdamas tarybos nariu, sprendžiasi savo verslo klausimus.
Nusistovėjusi ydinga savivaldybių praktika rodo, kad tarybų nariai-verslininkai tvarkosi savo reikalus, o ne daugumos gyventojų reikalus. O be to, kadangi dauguma tarybos narių privalo būti partiniai, kad partijoms įneštų tam tikrą įnašą, tai iš čia ir gaunasi ta politinė korupcinė sistema, su kuria mums būtina kovoti!..
NDJ yra suinteresuotas, kad verslas Lietuvoje vystytųsi. O vystytis verslas gali tiktai tada, jeigu nėra tos oligarchinės viršūnėlės, kuri dalyvauja politikoje ir politinę valdžią naudoja savo verslui. Tai yra, susidaro grupelė žmonių savivaldybėse, grupelė žmonių Vyriausybėje, Seime ir Europos Parlamente. Bet NDJ siekia, kad verslininkai užsiimtų verslu, o ne politika, ir konkuruotų būtent versle. Kad nebūtų jokių privilegijų kai kuriems verslininkams, turintiems savo rankose dar ir politinę valdžią verslui plėtoti.
Verslo Lietuvoje mes tol neišvystysime, dauguma verslininkų visą laiką bus nusilpę, kol čia veiks korupcinė oligarchinė sistema!.. Kai kurie vietiniai verslininkai iki šiol nesupranta, kodėl jiems taip blogai sekasi verslas. O gi todėl, kad būrelis žmonių, besistumdančių prie valdžios lovio, nuima visą pagrindinę paramą, tvarkosi savo reikalus, sukuria korupcinę situaciją valstybėje, o visiems kitiems, tūkstančiams kitų verslininkų labai sunku konkuruoti su tais privilegijuotais, kurie savo tikslams pajungia dar ir politinę valdžią.
Todėl NDJ laikosi nuostatos, kad politikai negali būti tuo pačiu ir verslininkais. Lygiai taip ir savivaldybių tarybose, kurios veikia kaip viešojo administravimo įstaigose. Verslininkai, tapę tarybų nariais, naudojasi valdžios įgaliojimais savam verslui proteguoti, kai tuo tarpu kiti, eiliniai verslininkai paliekami už borto. O mums norisi, kad būtų demokratija, visi turi turėti lygias galimybes. Negali būti taip, kad vienas sėdi valdžioje ir tvarkosi savo verslą, o visi kiti vargsta ir dar turi jam tarnauti. Taip tikrai nebus.
– Reziumuojant tik ką išsakytas mintis, galima teigti, kad NDJ rinkimuose nerems politikų, nerems verslininkų, bet rems nepartinę inteligentiją, kuri yra pasirengusi valdyti valstybę?
– Visų pirma, mes kalbame apie rinkimus į savivaldybes. Kas liečia savivaldą, tai mes norime, kad veiktų vietos savivaldos chartija, visi tarptautiniai aktai ir Konstitucija, kuri sako, kad tai yra gyventojų savivalda. Reikia skirti Seimą nuo savivaldybės. Savivalda – tai gyventojų savivalda, tai, visų pirma, turėtų būti visiškai nepartinė valdžia.
Deja, dabar pas mus savivaldybėse yra partinė valdžia. Reiškia, ta pati valdžia Seime, Vyriausybėje ir savivaldybėse. O juk savivaldybėse turi būti būtent gyventojų valdžia ir gyventojai turėtų sudaryti pagrindą miesto taryboje. Todėl NDJ, laikydamasis šios nuostatos, rems tik nepartinius piliečius, dalyvausiančius rinkimuose į savivaldybes, nes partinis elitas jau ir taip yra užgrobęs per daug visur, visose valdžios institucijose!.. Mes remsime tiktai paprastus gyventojus, nepriklausančius jokioms partijoms. Kaip minėjau, mes neremsime verslininkų rinkimuose į savivaldybes, kad jie, būdami valdžioje, nesinaudotų privilegijomis kitų verslininkų sąskaita.
Štai tokios yra NDJ nuostatos dėl vietos savivaldos rinkimų. O dėl Seimo rinkimų, tai dar bus atskira kalba. Čia kita situacija. Bus dar NDJ siūlymų keisti Seimo rinkimus ir iš viso rengti tiesioginius. Aš manau, mes pasieksime, kad būtų ne tik Seimo narių skaičius ženkliai mažesnis, bet kad būtų tik tiesioginiai rinkimai į Seimą vienmandatėse rinkimų apygardose, nes Lietuvos žmonėms to reikia.
Tegul partijos kovoja tarpusavyje. Dabar mes turime partijų lyderius, kurie praeina per sąrašus, bet vienmandatėse jie tikrai praloštų. Tai kaip toks žmogus gali vadovauti Vyriausybei, jeigu jis net negali laimėti rinkimų vienmandatėje apygardoje?!.. Vadinasi, jis tikrai yra rinkėjų negerbiamas žmogus, nevertinamas, todėl jam ne vieta valdžioje.
Tai tik įrodo, kad ir tokios partijos yra nedemokratiškos, jos laikosi visai ant kitų svertų, tai yra ant materialinių-piniginių svertų, nes kaip kitaip susikompromitavęs politikas išlaikytų savo įtaką partijai, būdamas toks nepopuliarus, nemėgiamas rinkėjų ir net neturėdamas kompetencijos dirbti su žmonėmis?.. Juk žmonės mato, kad toks politikas yra nekompetentingas, bet jis turi valdžią, kuri įgyjama už pinigus. Tokiu būdu oligarchinė sistema yra persimetusi ir į partinį gyvenimą. Yra paprasti, eiliniai partijų nariai, geri žmonės, ir yra ta politinė oligarchinė viršūnėlė, kurios demokratinėje Lietuvoje ilgainiui turėtų nelikti.
Juozas Ivanauskas
Šaltinis: demokratija.eu