Dėl oligarchinių tendencijų stiprėjimo šalies valdyme, kritikos ir polemikos slopinimo bei prioriteto teikimo valdžiai ir pinigams, o ne piliečių teisėms, žmogaus teisių padėtis Lietuvoje nuolat prastėja, pirmadienį Prezidentūroje surengtoje diskusijoje „Žmogaus teisės Lietuvoje: 2004 metų problemos ir galimi sprendimai” teigė Žmogaus teisių stebėjimo instituto valdybos pirmininkas, advokatas Kęstutis Čilinskas.
„Teisininkai ir žmogaus teisių gynėjai laiko rimtu bei pagrįstu prezidento Valdo Adamkaus metiniame pranešime Seimui iškeltą nuogąstavimą dėl oligarchinio valdymo pavojaus. Šis valdymas tampa vis realesniu veiksniu, panaudodamas spragas teisiniame reguliavime ir nevisiškai teisinės valstybės standartus atitinkančią teisinę sistemą”, – teigė advokatas.
Anot jo, pirmasis Lietuvoje apie oligarchinio valdymo pavojų įspėjo Konstitucinis Teismas. Praėjusių metų liepos 1 dienos nutarime jis pažymėjo, kad būtina priimti teisės aktus, kurie uždraustų Seimo nariams tiesiogiai ir netiesiogiai užsiimti verslu. „Nors po Konstitucinio Teismo nutarimo kurį laiką buvo bandoma diskutuoti apie būtinumą priimti teisės aktus, kurie įgyvendintų Konstitucijos nuostatas, draudžiančias Seimo nariams tiesiogiai ir netiesiogiai užsiimti verslu, šios iniciatyvos buvo nuslopintos”, – apgailestavo teisininkas.
Verslo magnatų įtakos ir jų interesų gynimo stiprinimą svarbiausiose valdžios įstaigose K. Čilinskas pavadino svarbiausiu faktoriumi, lemiančiu žmogaus teisių pablogėjimą šalyje. Pirmąsias to stiprėjimo pasekmes visuomenė esą pamatė skirstant Europos Sąjungos lėšas. Kartu šie faktoriai riboja žmonių teises dalyvauti valstybės valdyme.
„Kadangi į oligarchinį valdymą linkusioje valstybėje didelė dalis žmonių gyvena skurdžiai, oligarchams lengva suformuoti tokią valdžią, kokios jiems reikia, nes skurdžių rinkėjų balsus lengva nupirkti. Tokiu būdu iš esmės pažeidžiamos žmonių teisės dalyvauti demokratiškai ir laisvai formuojant šalies valdžią”, – pažymėjo advokatas.
Anot jo, asmenys, kurie investuoja į valdžią kaip stambaus praturtėjimo priemonę, vadovaujasi verslo logika ir stengiasi, kad „investicijos” atsipirktų. Tai esą sukelia korupciją, piktnaudžiavimus ir žmogaus teisių pažeidimus skatinančią atmosferą.
K. Čilinskui nerimą kelia ir aktyvesnis kritikos bei poleminių nuomonių slopinimas: „Kadangi stambiųjų verslininkų pareigos valdžios institucijose yra įrankis didinti jų verslo pelną, jie griežtai kovoja prieš viską, kas gali sumažinti galimybes būti įtakingais valdžioje. Įtaką mažina jų veiklos viešumas ir kritika. Todėl tokie valdžios atstovai-verslininkai paprastai yra viešumo bei kritikos gniaužėjai ir juos kritikuojančių piliečių persekiotojai”.
Pasak advokato, Konstitucija draudžia persekioti už pareigūnų ar valdžios atstovų kritiką, tačiau Seimas nėra nustatęs baudžiamosios atsakomybės už šį pažeidimą valdžios atstovams ar pareigūnams. Priešingai – Baudžiamasis kodeksas numato, kad asmuo gali būti nuteistas, jei dėl jo žodžių įsižeidė savo pareigas einantis valstybės tarnautojas ar viešojo administravimo funkcijas atliekantis asmuo.
Pagal Baudžiamojo proceso kodeksą paprastas žmogus dėl šmeižimo į teismą turi kreiptis privataus kaltinimo tvarka, o politikas gali reikalauti, kad prokuroras gintų jo interesus ir pradėtų baudžiamąjį procesą dėl šmeižimo ar įžeidimo kaip dėl visuomenei reikšmingo įvykio. Teisininko teigimu, politiko interesai tapo baudžiamąja tvarka ginamu išskirtiniu valstybės interesu Seimo pirmininko Artūro Paulausko byloje prieš Liberalų demokratų partijos vadovą Valentiną Mazuronį, kurioje šis buvo kaltinamas šmeižtu.
„Toks valdžios atstovų išskirtinumas yra nesuderinamas su Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintu asmenų lygybės principu. Be to, minėtas teisinis reguliavimas sudaro prielaidas prokurorus įtraukti į politinę veiklą: ginti vienų politikų interesus prieš kitus arba politikus, valdžios atstovų interesus nuo juos aštriau pakritikuojančių žmonių bei žiniasklaidos”, – teigė K. Čilinskas.
Anot jo, baudžiamoji atsakomybė už viešo asmens kritiką, tegu ir ne visada teisingą ar įžeidžiančią, nesuderinama nei su Konstitucija, nei su demokratinių valstybių teisine praktika, nei su teisės bei žmogaus teisių apsaugos principais.
Advokato teigimu, su prezidento Rolando Pakso apkalta susiję procesai vyko tolstant nuo teisinės valstybės ir žmogaus teisių apsaugos standartų. Esą pradėta naudotis galimybėmis pasirinktus asmenis kompromituoti be teismo, prokuratūra ir specialiosios tarnybos, nepaisydamos įstatymų ir tarptautinių teisės aktų garantijų, ėmė spręsti apie asmenų kaltumą. Teisėsaugos pareigūnai buvo įsitraukę į politinę veiklą, kišosi į privatizavimo ir panašius procesus, buvo neteisėtai paviešinami slapta įrašyti telefoniniai pokalbiai ir kiti surinkti įrodymai.
Pasak K. Čilinsko, vienas iš oligarchinio valdymo požymių yra situacija, kai pagrindinis teisingumo vykdytojas, ypač politiškai svarbiose bylose, yra ne teismas, o prokuroras. Iki šiol esą realiai galioja sovietinis baudžiamojo proceso modelis, pagal kurį prokurorų kontroliuojami ikiteisminio tyrimo pareigūnai renka tomus įrodymų, ilgai neatiduodami bylos į teismą. Tai, advokato teigimu, patvirtino pernai kilęs Seimo narių korupcijos skandalas ir vėliau nutrauktos bylos.
„Po pastarųjų Seimo rinkimų formuojant valdžios struktūras aiškiai dominavo ne žmogaus teisės ir kitos teisinės valstybės vertybės, o pinigai ir įtaka juos skirstant. Tiesiog atvirai buvo tyčiojamasi iš Seimo Žmogaus teisių komiteto – jis buvo sunkai formuojamas kaip nevertingas, nesusijęs su pinigais ir postais. Paniekinančiai buvo atsiliepta ir apie piliečių teisę dalyvauti svarstant Sutarties dėl Konstitucijos Europai ratifikavimo klausimus”, – apgailestavo K. Čilinskas.
Jo teigimu, prezidentas turėtų sudaryti darbo grupę ir pavesti jai parengti iš Konstitucijos ir Konstitucinio Teismo nutarimo išplaukiančių teisės aktų projektus, kurių Seimas negali parengti, nes jo nariams esą sunku save apriboti. Anot teisininko, tai parodė nesėkmingas bandymas įteisinti parlamentarų atostogas.
Eltos informacija