K.Čilinskas: „Tikra Lietuvos gėda, kad mes turime Prezidentę, kuri vadovauja valstybei su įkeistu oligarchams visu jos turtu!..”

Gruodžio 4-ą dieną suėjo vieni metai, kai tarp A.Kubiliaus Vyriausybės ir UAB „NDX energija“ („Maxima“) buvo pasirašyta taip vadinama restitucinė sutartis. Šia oligarchine sutartimi „Maxima“ savininkai įgijo teisę praturtėti Lietuvos sąskaita, pinigus gaudami ne už jiems Lietuvos  daromą žalą neteisėtais veiksmais,  bet  priešingai – už bandymą ieškoti tiesos ir teisingumo bei susigrąžinti iš NDX savininkų bei korumpuotų pareigūnų jų neteisėtais veiksmais valstybei padarytus  nuostolius!.. Pavyzdžiui, restitucinės sutarties 7.4, 7.5, 8.1 ir 8.2 straipsniais „NDX energija“ savininkams ar jų įpėdiniams (teisių perėmėjams) ateityje suteikiama teisė prisiteisti sumas iš Lietuvos už Lietuvos valstybės ir piliečių teisėtus bandymus (pareiškimus,  pretenzijas,  reikalavimus)  patraukti atsakomybėn kaltus politikus, pareigūnus ir išieškoti valstybei žalą, padarytą neteisėtais  veiksmais UAB „NDX energija“ naudai, – pabrėžia teisininkas Kęstutis ČILINSKAS.

Anot jo, UAB „NDX energija“ ateities  piniginių reikalavimų iš Lietuvos  užtikrinimui restitucinės sutarties 7.4 straipsniu A.Kubiliaus Vyriausybė neribotam laikui atsisakė  valstybinio turto imuniteto (išskyrus diplomatinio imuniteto ginamą Lietuvos ambasadų turtą užsienyje). Šiuo straipsniu „NDX energija“ naudai valstybė atsisakė imuniteto ir vyriausybės kontroliuojamų asmenų turto atžvilgiu, t.y.,  nacionalinio biudžeto ir  SODROS lėšų ir visų valstybės kontroliuojamų įmonių bei bendrovių, įskaitant energetines bendroves. Vyriausybė atsisakė bet kurių pagal įstatymus turimų teisių kreiptis dėl UAB „NDX energija“(„Maxima“) savininkų galimai neteisėtų veiksmų į nacionalinį teismą ar kitą nacionalinę instituciją teisės klausimais.
Advokato K.Čilinsko nuomone, tokia „restitucija“ atsirado tik todėl, kad Lietuvoje nėra rimtos opozicijos. Visos parlamentinės partijos yra įtakojamos ir finansuojamos tos pačios jėgos – oligarchinių monopolijų. Pavyzdžiui, praėjusioje Seimo kadencijoje socialdemokratams tariamai oponuojančios Tėvynės Sąjungos lyderis A.Kubilius, gindamas „Maxima“ savininkų interesus, „LeoLT“ klausimu ne  tik neoponavo valdančiai partijai, bet sudarė vadinamą 2K koaliciją su socdemų lyderiu, ekspremjeru G.Kirkilu ir visos Seimo  partijos 2007 m. vieningai balsavo už skandalingąjį LEO įstatymą.
Demokratinės politinės opozicijos Lietuvoje iki šiol nėra, nes postsovietiniame periode visos partijos, visų pirma, socialdemokratai, konservatoriai, o vėliau ir kitos, metėsi į taip vadinamąją „dešinę“ – į stambaus kapitalo glėbį ir sukūrė korupcinę oligarchinę sistemą, kuri ignoruoja teisę. Todėl šalyje, pasak K.Čilinsko, visa apimtimi neveikia daugelis LR Konstitucijos nuostatų, užtikrinančių žmogaus teises ir susirinkimų laisvę, valdžios įstaigų tarnavimą žmonėms, piliečių dalyvavimą šalies valdyme, monopolijų draudžiamumą, sąžiningą konkurenciją, teisingus bei lygius rinkimus, darnią teisinę valstybę bei socialines garantijas ir t.t.. Seime niekada nebuvo ir nėra politinės jėgos, kuri deramai atstovautų smulkų ir vidutinį verslą, inteligentiją ir socialiai neapgintus žmones.
 – Po skandalingai pasibaigusios apkaltos L.Karaliui ir A.Sacharukui Seimo opozicijos lyderis Algirdas Butkevičius pareiškė, jog tokia padėtis ilgiau tęstis nebegali, nes situacija bloga ne tik Seime, chaosas jaučiamas ir visoje valstybėje. Kritikuojantis valdančiųjų koaliciją politikas siūlo atkreipti dėmesį į tai, ar kas nors šiandien kalba apie valstybės vystymosi ateities viziją, ar visuomenė žino, ką valdžia ketina daryti artimiausiu metu. Opozicijos lyderis pastebi, kad vieni žmonės išsislapstę kažko laukia, kiti išvažiuoja iš Lietuvos, treti, sulaukę garbaus amžiaus, priversti skursti, Vyriausybei ir Seimui atsisakius padidinti sumažintas pensijas. Na, o kokia būtų jūsų nuomonė dėl chaotiškos situacijos priežasčių ir pasekmių mūsų valstybėje?
– Kad situacija tiek visoje Lietuvoje, tiek ir Seime nėra patenkinama, manau, niekas dėl to negali ginčytis. Įdomu nebent tai, kad Seimo opozicijos nariai, tame tarpe ir opozicijos lyderis A.Butkevičius, dejuoja apie apgailėtiną situaciją mūsų valstybėje, tačiau niekas iš jų nepateikia konstruktyvių pasiūlymų ir nevykdo tikros opozicinės veiklos. Tokia kritiška situacija Lietuvoje tęsis tol, kol neturėsime rimtos opozicijos.
Tikrą opoziciją mes suprantame ne tokią, kai kažkas stengiasi garsiai padejuoti dėl korupcijos, truputėlį pakritikuoti, pagnaibyti vieniems kitus. Manau, turėtų būti rengiama išsami opozicinės veiklos antikrizinė programa. Tai viena. Antra, opozicija turėtų būti išvien su visuomene ir realiais veiksmais, o ne deklaratyviai ginti daugumos žmonių interesus. Tarkim, jeigu valdžia susikoncentravo ties saujelės oligarchų ir privilegijuotų asmenų interesais, tai opozicijoje esantys politikai galėtų bent jau protingai susivokti, kad jiems privalu užimti priešingą poziciją ir atstovauti būtent paprastus žmones, inteligentiją, smulkų ir vidutinį verslą. Tiesą sakant, kaip tik šito Lietuvoje iki šiol nėra!..
Imituojama opozicinė veikla pasireiškia nebent tuo, kad tam tikros politinės grupuotės nori pakeisti politikus, kurie dabar yra valdžioje, o vėliau patys gyventi iš to paties stambaus kapitalo teikiamų gėrybių. Kadangi tariamos opozicinės partijos šiuo metu laikinai nustumtos nuo to lovio, tai labai nori sugrįžti į ankstesnę poziciją, kuri leistų joms vėl turtingai gyventi. Kitaip sakant,  atėjus į valdžią, tarkim, socialdemokratams, stambusis kapitalas būtent jiems turėtų numesti duoklę už tai, kad monopolinėms tiekiamų paslaugų bendrovėms (ypatingai komunalinių paslaugų, energijos, šilumos, vandens tiekimo, atliekų surinkimo) leidžiama užsikelti kainas, kad vėliau jos dalį surinktų iš gyventojų pinigėlių numestų valdžioje esančioms partijoms.
Deja, Lietuvoje nėra rimtos opozicinės jėgos. Čia, paprasčiausiai, toje pačioje terpėje vyksta eilinis politikų pasistumdymas prie valdžios katilo. Tik taip aš suprantu dabartinę opozicijos veiklą ir jų viešus pareiškimus. Jeigu Seime būtų iš esmės kitokia opozicija, rimta politinė jėga, tai ko gero nebūtų ir tokios kritiškos situacijos mūsų valstybėje. Dauguma gyventojų yra itin sunkioje padėtyje. O tie piliečiai, kurie bando ginti žmonių teises, bando priešintis ir iš tikrųjų kovoti prieš oligarchinę sistemą, tai jie nesulaukia jokios paramos iš tariamos opozicijos. Šiuo metu tiek pozicija, tiek opozicija atsitveria vieninga siena nuo paprastų žmonių interesus atstovaujančių visuomeninių organizacijų.
Geriausias to pavyzdys – įstatymas dėl savivaldos rinkimų ir dėl rinkiminės kampanijos finansavimo bei kontrolės. Čia gi mes aiškiai matome, kad tariamoji opozicija ir valdančiosios partijos vienodai pasistengė, kad visuomeninės organizacijos, bendrijos ir bendruomenės būtų išstumtos iš dalyvavimo savivaldybių rinkimuose. Tokiu būdu siekiama išvengti rimtos konkurencijos rinkimuose. Tiek opozicinės partijos, tiek ir valdančiosios, labai rūpinasi, kad valstybės finansavimas būtų skiriamas būtent joms, idant būtų išsaugotos nelygios rinkimų teisės bei sąlygos.
Todėl aš ir sakau, kad mūsų valstybei vaduojantis iš sisteminės krizės opozicijai reikėtų atidžiau pasižiūrėti į veidrodį. Daugybė nūdienos problemų priklauso ne tik nuo valdžioje esančių politikų, bet ir nuo opozicinių partijų veiklos padarinių. Tad nereikėtų čia per daug kaltinti valdančiųjų, bet reikėtų kaltinti, visų pirma, patiems save!..
– Kaip žinote, neseniai patyrė fiasko opozicinių partijų paskelbtas vajus dėl priešlaikinių Seimo rinkimų, kurie esą turėjo vykti drauge su rinkimais į savivaldybių tarybas. Matyt, tai tebuvo pigus priešrinkiminis triukas, politikams siekiant atkreipti į save visuomenės dėmesį?
– Net jeigu ir būtų surengti priešlaikiniai Seimo rinkimai, aš nematau prielaidų jokiam pagerėjimui. Visų pirma, kaip galima spręsti iš Seimo narių ir iš analitikų kalbų, ta pati opozicija labai pasistengė, kad valstybėje įvyktų sąmyšis ir Seimas dar labiau susikompromituotų vienam seimūnui apkaltą pareikšdamas, o kitam nepareikšdamas. Jeigu dabar tyčiniu būdu, Seimo kompromitavimo sąskaita, bandoma sukurti krizinę situaciją šalyje, tai kažin ar mes galime gerbti tokį opozicijos elgesį. Niekas iš opozicijos taip ir neįrodė, kad valdantieji buvo prieš apkaltą A.Sacharukui. Man regis, viskas buvo kaip tik priešingai, nes būtent opozicinių partijų atstovai sužlugdė apkaltą susikompromitavusiam kolegai. Vadinasi, jokie priešlaikiniai Seimo rinkimai neatvestų į valdžią geresnės politinės jėgos. Aš suprantu, kad šiuo metu nėra Dievo dovana Lietuvai ir valdantieji, be abejo. Bet surengus priešlaikinius Seimo rinkimus į valdžią ateitų ne ką geresni, lygiai tokie patys politikai, kurie nori užimti tokią pačią vietą ir lygiai taip pat gerai gyventi, kaip dabar gyvena.
Štai kodėl mes, visuomenės atstovai, aktyviau dalyvaujantys teisiniame darbe ir visuomeniniame gyvenime, tikrai nejaučiame opozicijos paramos. Iš tų partijų, kurios dabar labai nori sugrįžti į valdžią, niekada nejautėme palaikymo demokratiniams procesams, žmogaus teisių gynimui, platesniam visuomenės atstovavimui valstybės valdymo procesuose. Opozicija visai nesirūpina, kad būtų pradėtas projekto svarstymas, idant visuomenės atstovai galėtų dalyvauti teisingumo vykdyme, kad būtų įvesta prisiekusiųjų tarėjų institucija. Niekas iš opozicijos nesirūpina, kad visuomeninės organizacijos galėtų dalyvauti savivaldos rinkimuose lygiomis teisėmis su politinėmis partijomis. Ir kadangi nieko panašaus nėra iš opozicijos pusės, tai man, kaip visuomenės atstovui, jokio čia džiaugsmo ir prasmės nematyti, net jeigu ir būtų surengti priešlaikiniai Seimo rinkimai. Tikrai nesakau, kad dabar gera situacija valstybėje, tačiau mums reikia tokios opozicijos, kuri daugumai sukeltų viltį, jog štai įvyks rinkimai, atsiras nauja opozicinė jėga ir mes turėsime visuomenės interesus atstovaujančią valdžią, nenuolaidžiaujančią oligarchinei sistemai. Juk būtent tokio tikėjimo Lietuvoje dabar niekas neturi!..
– Kai kurie politikos apžvalgininkai pastebi, kad šurmulys dėl priešlaikinių Seimo rinkimų buvo sukeltas norint nukreipti visuomenės dėmesį nuo kur kas rimtesnių problemų. Pavyzdžiui, tokiu būdu bandoma pridengti sugriežtintą kovos su korupcija įstatymo priėmimą bei vykdymą. Ar nemanote, kad visos tos apkaltos ir priešlaikiniai rinkimai – tėra dūmų uždanga valdančiųjų imituojamai kovai su korupcija? Gerai žinote, jog vienas ryškesnių pastarojo meto korupcinių sandėrių – amžiaus afera LEO iki šiol nėra iki galo ištirta, deramai neįvertinta teisėsaugos institucijų. Sakykite, ar šiomis sisteminės krizės sąlygomis yra įmanoma rimta kova su stambaus masto korupciniais nusikaltimais?
– Manau, kad nepriklausomų analitikų, ekspertų pastabos dėl skleidžiamos dūmų uždangos iš ties taiklios. Tikrai yra pagrindo taip galvoti. Kai tik ateina laikas svarstyti ir taikyti rimtas antikorupcines priemones, į viešumą tuoj pradedamos kelti antraeilės problemos. Priešrinkiminiais šūkiais ir deklaracijomis, žinoma, pasisakoma už kovą su korupcija. Tiek Vyriausybė, Seimas, Prezidentūra, tiek valdžioje esančios bei opozicinės partijos metai iš metų kalba apie būtinybę griežtinti kovą su korupcija. Turbūt daug kas pamena, kaip buvęs socialdemokratų lyderis, ekspremjeras G.Kirkilas viešai žadėjo atsistatydinti, jeigu nebus pasiekta apčiuopiamų rezultatų mažinant korupciją. Taip pat ir dabartinis premjeras, konservatorių lyderis A.Kubilius žada skubias permainas šioje srityje ir netgi ketino pateikti didelę antikorupcinę programą, kuri padėtų pasiekti ženklių permainų griežtinant kovą su korupcija. Deja, visa tai iš tikrųjų absoliučiai neįmanoma, kadangi tiek socialdemokratai, tiek konservatoriai yra į oligarchiją orientuotos partijos. Pati stambiausioji korupcija valstybėje yra inicijuota būtent šių dviejų partijų!.. Tokie jų veiklos ypatumai stebimi jau ne vienerius metus.
Aišku, imituojant teisėsaugos reformas bei kovą su korupcija gali būti „pačiupinėti“ ir patraukti atsakomybėn kažkokie žemesnės grandies pareigūnai. Lygiai taip sėkmingai gali būti panaudoti kovos su korupcija šūkiai politinėje kovoje, siekiant nustumti vienų partijų atstovus nuo valdžios lovio ir pakeisti juos kitais. Atidavus vienus į teisėsaugos rankas, visai nesunku kitiems užimti trokštamą poziciją.
Mes galime būti bemaž tikri, jeigu tik dėl kažko sukeliamas didelis triukšmas valstybėje  (pavyzdžiui, apkaltos metu prabalsavus už Seimo narį A.Sacharuką), visa tai atlieka dūmų užsklandos vaidmenį. Man pačiam būnant Seimo nariu tokia praktika būdavo taikoma gan dažnai. Ir valdantieji, ir opozicijoje esantys politikai mielai tuo užsiima. Apkaltos dviems Seimo nariams atveju, matyt, reikėjo išspręsti kai kuriuos klausimus, stiprinant valdančiųjų koaliciją. Šia prasme toks politikų žingsnis buvo labai gudrus, apgalvotas. Juk susilpninus opozicinę Krikščionių frakciją, sustiprėjo valdančioji koalicija. Toks tikslas daug kam iš anksto buvo aiškus. Reiškia, ne teisingumą valdantiesiems reikėjo pasiekti (beje, būtų labai gerai, jei politikai siektų teisingumo!..), bet pasitarnauti visai kitokiems tikslams. Čia vienu metu buvo atlikti du šūviai. Vienu šūviu buvo sustiprinta valdančioji koalicija, kitu – sukeltas didelis triukšmas visuomenėje, kuris pasitarnavo priedanga stambiajai korupcijai energetikos sektoriuje. O juk būtent šioje srityje  švaistomi valstybės milijardai!..
Bet, sakykite, argi pastaruoju metu kur nors galėjome rasti ir perskaityti rimtus analitinius straipsnius apie tai, kaip naudojamos milžiniškos lėšos, skirtos energetikos projektams? Ar visuomenė ir nepriklausomi ekspertai tame dalyvauja? Žinoma, kad ne!.. Mes tiktai matome, kad politinė viršūnėlė tvarkosi taip, kaip jai patinka. Netgi opozicija tyli, nes ko gero ir jai čia kažkiek nubyra nuo šių neskaidrių projektų!..
Jeigu politikai patenkinti esama padėtimi ir net „nemato“, kaip paslapčiomis plaunamos milijardinės sumos, tai visuomenė turėtų kelti didžiausią triukšmą ir klausti – kas darosi mūsų valstybėje, jei nerandama lėšų prieš metus sumažintoms pensijoms padidinti, tačiau skiriami milijardai energetikos projektams, kurie nejuda iš vietos?!.. Nei naujos AE statybos projektas juda, nei pinga elektros energija gyventojams. Priešingai, viskas tik brangsta Lietuvoje. Tačiau  jokios rimtos analizės nei valdžioje esantys, nei opozicija neatlieka ir nepateikia visuomenei.
Čia galima būtų prisiminti, kaip Seime buvo priimtas vadinamasis LEO arba naujos AE statybos įstatymas. Tuomet buvo sukeltas didelis triukšmas dėl rentų skyrimo Seimo nariams. Turbūt daug kas iš politikų gerai prisimena tą dieną, kai buvo priimtas įstatymas dėl LEO sukūrimo. Tuo metu 99 proc. gyventojų net nežinojo, jog toks įstatymas paskubomis buvo priimtas. Visi šaukė ir piktinosi tik dėl rentų skyrimo Seimo nariams. Bet vos tiktai įstatymas dėl LEO sukūrimo buvo priimtas, tai tada ir tas rentų įstatymo projektas kažkur „išgaravo“. Rentų dūmų uždangos nebeliko iki sekančios dūmų uždangos paskleidimo liaudžiai mulkinti.
Lygiai prieš metus, 2009 m. gruodžio 4 dieną, LR Vyriausybės vardu buvo pasirašyta oligarchinė restitucinė sutartis su UAB „NDX energija“ dėl LEO bendrovės likvidavimo. Šia proga norėčiau pabrėžti: aukščiausiu lygiu įteisinta restitucija tokia pat ydinga, nuostolinga Lietuvai ir dar daugiau gėdingesnė, nei LEO sutartis! Kaip žinote, restitucine sutartimi buvo primokėta „NDX energijai“ 680 mln. litų, nors ši bendrovė ir taip jau buvo „pamaloninta“ iš projekto naujos AE statybai ne vienu milijardu litų. Negana to, šia sutartimi „NDX energija“ savininkų ir jų įpėdinių naudai visam laikui buvo nuimtas imunitetas nuo viso Lietuvos turto, įskaitant SODROS ir valstybinį biudžetą!..
Kitaip sakant, visas Lietuvos turtas LEO restitucine sutartimi buvo užstatytas, siekiant užtikrinti „NDX energija“ savininkams teisę išieškoti iš Lietuvos neriboto dydžio žalą, esant situacijai, kuri jų manymu atrodys jiems nenaudinga. Šia itin gėdinga sutartimi buvo atsisakyta taikyti Lietuvos įstatymus „NDX energija“ savininkams ir tiems valstybės pareigūnams, kurie kartu su privatininkais vykdė bendrus korupcinius projektus energetikos srityje.
LEO aferos atveju net neneigiama, kad tai buvo bendras projektas tarp „NDX energijos“, Seimo  ir Vyriausybės. Būtent tai yra akivaizdus oligarchinės valstybės požymis, kadangi ta pati bendrovė rengė projektus, o dabar jos savininkai bijo, kad kada nors atėjusi į valdžią tikra opozicija nepradėtų ieškoti teisybės ir valstybei padarytos žalos atlyginimo. Štai kodėl LEO restitucinėje sutartyje numatyta, kad negalima iš „NDX energijos“ ieškoti žalos ir atkurti pažeistas Lietuvos valstybės teises. Pasirodo, apskritai negalima teisės normų taikyti keliems privilegijuotiems asmenims. Čia yra tikra Lietuvos gėda, kad mes turime Prezidentę, kuri vadovauja valstybei su įkeistu oligarchams visu jos turtu!..
Bet dėl šitos gėdos mes tikrai niekada nenurimsime. Visada apie tai priminsime valdžioje esantiems politikams ir sieksime, kad būtų panaikintos ydingos restitucinės sutarties nuostatos.
– Apkaltos metu Seimo narys A.Sacharukas viešai pareiškė neva į apkaltą jį atvedė premjeras A.Kubilius, jo patarėjas V.Valentinavičius ir krašto apsaugos ministrė R.Juknevičienė. Palyginęs šią konservatoriškąją trijulę su kriminalinio pasaulio autoritetu Henriku Daktaru, politikas viešai pareiškė, kad pastarasis šalia jų atrodo, kaip šventasis. Matyt, A.Sacharukas taip kalbėdamas turėjo omenyje tai, kad politinė korupcija daro kur kas didesnę žalą valstybei, negu organizuota nusikaltėlių gauja? Kokia būtų jūsų nuomonė šiuo klausimu?
– Nesiimu spręsti dėl Henriko Daktaro padarytų nusikaltimų ir nežinau, ką turėjo omenyje Seimo narys A.Sacharukas, tačiau, kalbant apie premjerą A.Kubilių, visi gerai žinome, kad LEO projektas buvo 2K, tai yra Kubiliaus ir Kirkilo projektas. Jie abu už jį kovojo iki paskutiniųjų, kiek tik galėjo, kol pasipriešinimas iš visuomenės ir Prezidentės pusės buvo toks didelis, kad jau nebegalėjo ilgiau išsaugoti šito korupcinio darinio. Bet tada, vis tiek, buvo sudaryta mano paminėta restitucinė sutartis, kur pagrindinį vaidmenį atliko tie patys susikompromitavę politikai.
Ministras Pirmininkas A.Kubilius kartu su „NDX energija“ atstovais pasisakė už ydingą sutartyje įteisintą mechanizmą, užstatant visą Lietuvos valstybės turtą bei užtikrinant neribotas galimybes „NDX energija“ savininkams pelnytis biudžeto sąskaita. Būtent jie sukurpė gėdingą oligarchinę restitucinę sutartį, o politikai Seime patvirtino šį Vyriausybės nutarimą. Tiesą sakant, šioje situacijoje Ministras Pirmininkas A.Kubilius pasielgė labai gudriai: jis nuolat kalbėjo, kad reikia tai padaryti, tačiau pats nesiryžo pasirašyti šį Vyriausybės nutarimą. Užtat ir pavedė šią „misiją“ atlikti krašto apsaugos ministrei Rasai Juknevičienei. Aišku, tai tik parodo, kad R.Juknevičienė yra labai patikimas žmogus, antraip laibai sunku suprasti, kodėl būtent krašto apsaugos ministrei reikėjo pasirašyti tą nelemtą Vyriausybės nutarimą dėl LEO, kurio pagrindu vėliau buvo patvirtinta restitucinė sutartis.
Kitaip sakant, krašto apsaugos ministrė R.Juknevičienė iš tikrųjų labai patikimas premjero A.Kubiliaus komandos žmogus, konservatoriams tvarkantis reikalus su oligarchais, gan tyliai, ramiai priimant privatininkams itin naudingus Vyriausybės nutarimus. Kaip žinote, Prezidentės D.Grybauskaitės pasirašyta restitucinė sutartis užtikrina galimybę  UAB „NDX energija“ savininkams ir jų teisių perėmėjams neribotą laiką prisiteisti per Stokholmo privatų arbitražą iš Lietuvos biudžeto tam tikras sumas, kaip kompensaciją už tariamai patirtus nuostolius išardant bendrovę „LeoLT“.
– Jūsų nuomone, ką reikėtų daryti, kad valstybė iš tikrųjų pradėtų vaduotis iš oligarchijos gniaužtų ir to chaoso, apie kuri kalba opozicijos lyderis A.Butkevičius?
– Visų pirma, pati visuomenė turėtų norėti vaduotis iš sisteminės krizės sukelto chaoso. Čia galima būtų išskirti kelias problemas. Viena problema yra tai, kad dauguma žmonių išvažiuoja iš Lietuvos arba ruošiasi artimiausiu metu išvykti. Tai yra būtent tie piliečiai, kurie neapsikenčia dėl to, kad nepriklausoma valstybė tapo oligarchine, kad visuomenė nustumta nuo šalies valdymo ir po visokiais politiniais triukšmeliais bei dūmų uždangomis slepiama stambaus masto korupcija, skurdinanti šalies gyventojus.
Ko gero, svarbu ne tik tai, kad itin prasta daugumos žmonių materialinė padėtis. Labai gaila, bet kai kurie žmonės tiesiog nebeišlaiko tokio diedelio melo, pažeminimo, neteisybės. Kai viską sudedame į vieną krūvą, tarkim, bedarbystę, savižudybių skaičių ir korupciją, tai Lietuvoje gaunasi savotiškas Bermudų trikampis!..
Antra vertus, toks Bermudų trikampis atsiranda ir dėl pačios visuomenės kaltės. Kadangi vieni, paprasčiausiai, nenori kovoti ir išvažiuoja iš Lietuvos. Kiti gi, kurie pradeda kovoti, tačiau yra netvirti kovotojai už demokratiją ir už žmogaus teises ginančią valstybę, susilaukia gerų pasiūlymų iš valdžios pusės arba iš ES projektų ateina nemaži pinigai. Tokiu būdu jie yra nuraminami, užliūliuojami tais pinigais, kol galų gale tampa oponentais tikriems žmogaus teisių ir demokratijos gynėjams. Aš jau nekalbu apie oligarchus ir politikus, kurie turi tiesioginį ryšį su didžiausiais korupciniais projektais ir sukasi tame katile. Tada belieka visai mažai žmonių Lietuvoje, kurie iš tikrųjų norėtų ir galėtų kažką čia keisti.
Labiausiai mane stebinai tai, kad dauguma žmonių galvoja maždaug taip: ai, ką čia mums dabar kovoti su ta korupcija! Tegul ji sau būna, tegul žmogaus teisių ir demokratijos būna mažiau, bet mums svarbiausia, kad mes patys galėtume kažkaip išgyventi, užsidirbti truputį daugiau pinigėlių, gauti kuo didesnę pensiją ar socialinę išmoką. O viso kito mums nereikia ir nerūpi, ką ten valdžia daro!..
Tiesą sakant, man labai keista, kad per tiek metų, net du dešimtmečius gyvenant nebe sovietinėje šalyje, žmonės niekaip nebesupranta, kad būtent toks vargingas jų gyvenimas, kai mažinamos pensijos ir socialinės išmokos, smulkaus ir vidutinio verslo sunkumai – visos šios problemos atsiranda tik dėl to, kad Lietuvoje absoliučiai nepaisoma demokratijos taisyklių. Kitaip sakant, kai visuomenė išstumiama nuo valdžios kontrolės ir sprendimų vykdymo, būtent tada ir priimami korupciniai susitarimai, naudingi saujelei žmonių. O tuo tarpu visi kiti piliečiai labai sunkiai verčiasi.
Man iš tikrųjų labai keista, kad smulkūs ir vidutiniai verslininkai net nesuvokia, kad funkcionuojant uždarai oligarchinei sistemai jie turi maždaug du kartus brangiau mokėti už jiems teikiamas komunalines, energetines paslaugas. Jie tiesiog nesuveda galų ir nesupranta, kodėl čia viskas taip brangu, kodėl taip sunku vystyti verslą, kodėl tiek daug mokesčių reikia mokėti valstybei ir panašiai. O gi tik todėl, kad valstybės biudžetas yra „iškandžiojamas“ būtent tų pačių oligarchinių „liūtukų“, todėl jį reikia nuolat papildyti, spaudžiant gyventojus!..
Ir kol šito nesupras normalūs verslininkai, žinoma, išskyrus oligarchinę viršūnę, kurią sudaro kelios dešimtys stambių monopolijų, tol tas chaosas valstybėje tęsis ir situacijos mes nepakeisime. Manau, visuomenei labai trūksta analitinės medžiagos ir tokių analitinių pokalbių, kaip šis interviu LL. Tik tada, kai žmonės bus išsamiai informuoti apie tikrąsias krizės atsiradimo priežastis, tikėtina, jog jie pradės mąstyti ir susivoks, kodėl taip blogai gyvena didžioji dauguma tautiečių. Vien tik išeiti į gatves ir pašūkauti, kad mes norime didesnio uždarbio ir pensijų, norime geresnių sąlygų smulkiam ir vidutiniam verslui, tačiau nieko dėl to nedarysime ir nekovosime, tai tiesiog juokinga!.. Šitaip tikrai nieko nebus.
Reikia truputėlį patiems pakovoti ir net parizikuoti, siekiant iš esmės pakeisti įsišaknijusią korupcinę sistemą. Bet jeigu sunku atrasti savyje noro kovoti su šia oligarchine sistema, tai net neverta per daug skųstis ir dejuoti. Tik tada, kai visuomenė pilietiškai subręs ir bus supratinga, tada ir politikai turėtų susiprasti, kad toliau taip elgtis negalima.
Galų gale turėtų atsirasti nauja politinė jėga Lietuvoje, pagimdyta inteligentijos, smulkaus ir vidutinio verslo atstovų. Kol kas iki to dar toli, nes labai daug žmonių bijo viešai, atvirai pasakyti savo nuomonę. Ta baimė žmonėse tikrai didelė, o ir persekiojimas iš valdžios pusės nemažas. Mes turime postsovietinę valdžią, gyvename postsovietinėje valstybėje, kur sovietinis mąstymas tebėra dar labai stiprus ir visi tie baimės faktoriai iki šiol tebeveikia.
– Kaip suprantu, jūs manote, kad paprastiems žmonėms būtina tapti piliečiais,   aiškiau susivokti, kokioje valstybėje mes gyvename, kelti reikalavimus valdžiai ir tik tada bus galima tikėtis ženklesnių permainų?
– Kitaip čia nieko nebus! Visuomenės sprendimas turi būti išgyventas, jis turi subręsti. Kol kas į pavienius kovotojus už demokratiją ir žmogaus teises Lietuvoje žiūrima, kaip į romantikus, niekam nereikalingus keistuolius. Bet aš manau, jog reikėtų geriau pasižiūrėti, kas darosi kitame pasaulyje. Pavyzdžiui, kodėl Skandinavijos šalyse geriau gyventi? Pasižiūrėkime, kiek daug ten susivienijusių žmonių, kurie visą laiką atidžiai stebi kiekvieną valdžios žingsnį ir kovoja, kad būtų priimami teisingi sprendimai.
Visų pirma, visuomenė turėtų kelti reikalavimus valdžiai. Netgi LR Konstitucijoje parašyta, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, visuomenei. O kaip gi dabar ta mūsų visuomenė reikalauja valdžios jai tarnauti? Kur tie žmonių reikalavimai, pavyzdžiui, dėl korupcinių sprendimų energetikos srityje? Jų praktiškai nėra!..
Visuomenė nieko nežino apie slaptus valdžios sandėrius su oligarchais ir niekas nereikalauja, kad kas nors pasakytų žmonėms tiesą. Tik retkarčiais iš politikų pusės paskleidžiama dūmų uždanga, numetama kokia nors klaidinanti informacija apie LEO „restituciją“ bei kitas milijardines aferas ir visi patenkinti. Ramu ir tylu mūsų valstybėje. Todėl nereikia labai norėti, kad valdžia tarnautų žmonėms, jeigu daug kas net nežino, kaip ji turėtų tarnauti ir kokius sprendimus priiminėti. Manyčiau, nereikia čia labai skųstis ant tos valdžios. Jeigu žmonės vis dar nesiorientuoja, tai ir valdžia elgiasi atitinkamai.

Juozas Ivanauskas

Šaltinis: demokratija.eu


Įrašas paskelbtas temoje POZICIJA, Prieš LEO LT. Išsisaugokite pastovią nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.