Kęstutis Čilinskas: Žmogaus teisių gynimas – visada kam nors nemielas?

Teisė yra vertybė, duota žmonijai spręsti ginčus ir problemas ne kumščiais ir ginklais, o pagal civilizacijos pažangos suformuotus principus bei žmogaus prigimtyje slypinčią tiesą. Taigi teisė, o kartu – žmogaus teisės – visada išreiškia taisyklę, kuri nėra vienpusiškai naudinga kuriai nors vienai suinteresuotai pusei. Jei taisyklė vienpusiška – ji jau nebe tikrosios Teisės išraiška.

Štai rūkalius man skundžiasi, jog draudžiant laisvai rūkyti pažeidžiamos jo žmogaus teisės ir laisvės. Jis lieka nepatenkintas, kai paaiškinu, kad jo teisė rūkyti baigiasi ten, kur prasideda kitų žmonių teisė gyventi nesinuodijant skleidžiamais dūmais. Bet ir nerūkantysis turi gerbti rūkaliaus teisę į kampelį parūkymui.

Kadangi žmogaus teisių gynimas dažnai nepatenkina nė vienos pusės, nes jis nėra kurios nors vienos tautos, ideologijos ar tikėjimo konfesijos gynimas, tai žmogaus teisių gynėjo pasisakymai bet kurioje stiprias vertybines nuostatas turinčioje informacinėje erdvėje, pavyzdžiui, ir „Bernardinuose“, visada susilaukia nevienareikšmiškų vertinimų.

„Bernardinų“ stiprybė yra ta, kad čia nebijoma žmogaus teisių gynėjo bent iš pirmo žvilgsnio kontroversiškų nuomonių, ir aš tuo begėdiškai naudojuosi.

Žmogaus teisės kyla iš žmogaus prigimties, kurioje yra ir gamtos, ir dieviškumo pradų. Todėl toms teisėms būdingas universalumas, kuris, viena vertus, įgalina žmogaus teisių standartus taikyti bet kurioje Žemės vietoje, kita vertus, konfliktuoja su vertybėmis, brangiomis atskiroms tautoms, tikėjimo konfesijoms ar politinėms partijoms.

Pavyzdžiui, atėjau į tikėjimą per krikščionybę, bet kaip žmogaus teisių gynėjas turiu ginti žmonių teisę ateiti į tikėjimą taip, kaip kiekvienam įkvepia Dievas, žinojimas ir gyvenimas: kam per islamą, kam per stačiatikybę, kam per induizmą ir pan. Ginsiu ir ateistinės materialistinės minties laisvę. Ji irgi prigimtinė. Kartais ji savo išvadų gilumu ir prieštaravimais padeda įsitikinti visatos dieviškumu (pvz., teigiama, kad iš nieko – atseit dvasios – niekas ir neatsiranda, bet pripažįstama ir tai, kad iš dvasios ir proto neturinčios materijos atsirado žmogaus protas, jausmai ir dvasia…).

Žmogaus teisių požiūriu netoleruotinas ir „kovingasis“, religinį tikėjimą persekiojantis ateizmas, ir bandymas prievarta diegti tikėjimo vertybes. Lietuvai dabar tai aktualu. Seime įregistruotas įstatymo projektas, įtvirtinantis Katalikų Bažnyčiai priskiriamą nuostatą, draudžiančią nutraukti nėštumą.

Ši nuostata humaniška. Bet jei jai įgyvendinti pasitelktume įstatymo ir valstybės jėgą, tai įrodytume, kad Bažnyčia ir tikėjimas negali apsieiti be prievartos, ir įtvirtintume žmogaus teisių pažeidimą.

Teisininkai žino abortų draudimo padarinius. Uždraudus abortus, kaip ir uždraustąją prostituciją, jų nesumažėja, bet išauga kontroliuojančiųjų pareigūnų korupcija, kriminaliniais, kartu rizikingais tapę abortai pabrangsta, daromi moters gyvybei pavojingomis antisanitarinėmis sąlygomis. Motinos, neturinčios iš ko mokėti už pabrangusį abortą, prieš savo valią psichinės traumos sąlygomis gimdo vaikus, kurie, atėję į pasaulį, motinos nelaukiami ir nemylimi, papildo apleistų pamestinukų gretas.

Kaip tikintysis žinau, kad moters brandinamame vaisiuje yra saugotina dievybės kibirkštėlė. Bet kaip žmogaus teisių gynėjas turiu rasti ribą, kur baigiasi moters teisė be žmonių ir valstybės prievartos remiantis savo valia ir tikėjimu priimti sprendimus dėl jos kūno dalies – vaisiaus.

Teisėje ta riba sutampa su momentu, kai vaisius palieka moters kūną, savarankiškai įkvepia oro ir pradeda savo gyvenimą. Vaisius tampa žmogumi. Jis įgyja žmogaus teises, taigi ir teisę į gyvybę, kuri nuo šio momento jau gali būti ginama, jei reikia, panaudojant valstybės prievartą ir prieš motiną.

Žmogaus teisių pozicija dažnai nesutampa ne tik su religinių konfesijų nuostatomis, bet ir su siauriau ar plačiau priimtomis politinėmis nuostatomis. „Bernardinų“ autoriai jau kritikavo mano pasisakymą apie tai, kad žmogaus teisių požiūriu vienodai turi būti apsaugoti nuo persekiojimo ir tie, kurie garbina mūsų tautinę vėliavą, ir tie, kurie pagerbia sovietinę.

Čia ir iškyla žmogaus teisių tariamas kontroversiškumas. Jos vienodai gina visų žmonių teisę laisvai reikšti savo įsitikinimus, visų tautų teisę laisvai, be išorinės kitų valstybių prievartos kurti savo valstybę.

Štai kodėl tarptautinės žmogaus teisių organizacijos pasisakė prieš koalicijos karinę intervenciją į Iraką, lygiai kaip pasisakydavo prieš sovietų invaziją į Afganistaną. Savaime suprantama, kad Lietuvos ir JAV ar Didžiosios Britanijos politikų akyse tos dvi invazijos skiriasi savo motyvais – antroji atrodo kaip pažangos ir demokratijos nešėja, ji nuvertė diktatorių.

Bet žmogaus teisių nepaisantis diktatorius buvo nuverstas taip pat nepaisant žmogaus ir tautų laisvo apsisprendimo teisių: okupuojant šalį, pažeidžiant tarptautinę teisę, neturint Jungtinių Tautų sutikimo karinei intervencijai. Diktatorių nuvertus, okupacija tęsiasi ir karine jėga naikinami pasipriešinimo kovotojai. Teisės pažeidimu negalima atkurti teisybės.

Lietuva turi panašios patirties. Išvijęs nacių kariuomenę, sovietinis okupantas pasiliko ir naikino laisvės gynėjų pasipriešinimą. Lietuvos laisvės kovotojai buvo priskirti naikintiniems „miškiniams banditams“, Irako sukilėliai – teroristams. Kasmet jų žūsta arba įkalinama dešimtys tūkstančių.

Lietuvos okupacija buvo teisinama būtinumu sunaikinti kapitalistinius išnaudotojus ir įvesti socialistinę demokratiją, „už kadro“ paliekant siekį prieiti prie Baltijos jūros. Irako okupacija teisinama būtinumu sunaikinti teroristus ir įvesti vakarietišką demokratiją, „už kadro“ paliekant siekį prieiti prie naftos telkinių.

Gerai politiškai orientuotas oponentas man primins, kuo skiriasi JAV nuo stalininės Sovietų Sąjungos, o Irakas nuo Lietuvos.

Politika visada paremta ideologijų skirtumais ir interesų kova, kurios dalyviams ir „sirgaliams“ žmogaus teisių principai tik trukdo savo įkyriu nelankstumu. Pasaulis kurį laiką susitaiko su nugalėtojų primesta tvarka. Taip buvo Lietuvai, taip bus ir Irako atžvilgiu.

Tačiau žmogaus teisės – prigimtinės, jose yra dieviškojo teisingumo pradas. Todėl anksčiau ar vėliau ateina diena, kai „neklystančios“ ideologijos subliūkšta, tautų, piliečių ir žmogaus teisės atkuriamos, o jas pamynusiems nugalėtojams pateikiamos sąskaitos.

Galiu sulaukti priekaišto: ko čia išgyvenu dėl Irako, jei Lietuvos pašonėje, Baltarusijoje, Rusijoje, paminamos žmogaus teisės. Žinoma, kad tai smerkiame. Bet Lietuva, smerkdama kitus, neturi užmiršti, jog pasiuntė savo karius į Iraką padėti karinę agresiją vykdančioms valstybėms.

Žmogaus teisės nesuderinamos su dvigubais standartais.

 

Šaltinis: Bernardinai.lt


Įrašas paskelbtas temoje POZICIJA, Žmogaus teisių apsauga. Išsisaugokite pastovią nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.