NEPARTINIO DEMOKRATINIO JUDĖJIMO TARYBOS PAREIŠKIMAS

Visai neseniai skaudus likimas iš veikliausiųjų žmonių tarpo išplėšė ryžtingiausią, pareigingiausią ir sąžiningiausią Lietuvos  pilietį, žymiausią visuomenės veikėją, nepranokstamą žmogaus teisių, teisingumo ir demokratijos gynėją, energingiausią ir nuosekliausią valstybės oligarchinės sistemos, moralinės ir teisinės demoralizacijos kritiką, žinomą šalies advokatą Kęstutį Čilinską.
Esame priversti konstatuoti praradimą, kurio neturime kuo kompensuoti. Greta mūsų ir virš mūsų prasivėrė juoda tuštuma. Santūrus ir protingas tos tuštumos  išgyvenimas turėtų pozityviai paveikti mūsų gyvenimą: ne stumti  į neviltį, bet sužadinti paskutinius energijos likučius, kietą valią, taurų atkaklumą, sutelkti ir suvienyti mus, tautą ir visuomenę.
Labiausiai šis praradumas skausmingas JD ir ND judėjimui, kurio įkūrėju,  vadovu ir neginčijamu autoritetu iki amžiaus galo išliko K. Čilinskas. Tai buvo žmogus, kuriam pavyko sužadinti viltį, kad dar ne viskas šalyje prarasta, kad yra reali galimybė priešintis ir laimėti. Reikia tik nuoseklaus, metodiško ir  atkaklaus veikimo. Ne žodžiai ir pažadai atgaivino tikėjimą, o kietas ir atkaklus veikimas. Per trumpą laiką Jo kryptinga ir gerai motyvuota kova su antra (po Mažeikių naftos perdirbimo įmonės „privatizavimo“) didžiąja amžiaus gėda Leo. Lt,  kelios rezonansinės  (juodųjų vokelių, muitininkų korupcijos ir kt.) bylos išryškino ir sustiprino jo politinį, moralinį ir profesinį  autoritetą. Nemaža persvara laimėjęs rinkimus prieš savo konkurentą,  jis turėjo visas galimybes  daryti karjerą Seime. Bet Seimas buvo sukurtas visai kito kalibro, kitos orientacijos žmonių. Reikėjo labai „nedaug“ – tik pradėti daryti  kompromisus su savo sąžine – ir tada buvo galima nueiti su visais. Čilinskas buvo tas žmogus, kuris suprato, kad tas „nedaug“, iš tikrųjų yra labai daug: su jais prasideda visos išdavystės. Ir Jis atsidengė, kad Jo sąžinės masteliai yra visai kiti. Pasiaukojančiam teisingumo gynėjui ten nebeliko ką veikti. Išeidamas iš Seimo ir išsinešdamas iš jo pradėtą antioligarchinį viešojo reikalo gynimą, jis tapo visos tautos sąžine, jos didžiausia prisikėlimo viltimi.
Apie jį ėmė telktis žmonės. Daug kas jį norėjo matyti šalies prezidentu. Kai kas atėjo tik tam, kad stumteltų jį tokiam apsisprendimui. Čilinsko vardas lengvai sukviesdavo žmonių minias:  susirinkimus perpildytose salėse, mitingus, protesto akcijas. Ne tiek jis sukūrė judėjimą, kiek judėjimas susikūrė apie jį ir jo autoritetą. Jis tiesiog priėmė įvairiausių Lietuvos žmonių susitelkimą kaip gyvenimo dovaną, bendrą savo ir kitų likimą. Tai buvo viltingo pakilimo ir didelių lūkesčių laikotarpis, o kartu ir prasidėjusios dramos pradžia. Teko pripažinti, kad situacija čia klostėsi panašiai kaip ir Seime. K. Čilinskas išėjo į tautą, kad susitelktų žmonės konstitucinių teisių, bendrųjų teisingumo, demokratijos principų gynimui, bet daugelis susitelkiančių  žmonių pasirodė nepasirengę ir nenusiteikę solidariam veikimui. Jie buvo karingai nusiteikę vieni prieš kitus ir greitai metėsi į ataką.  Jie buvo pritvinkę neapykantos, be galo kompleksuoti, kampuoti, o nervai pertempti. Dalis jų tiesiog ėmė naudoti judėjimą savo grupiniams (partiniams, profesiniams, klaniniams) tikslams įgyvendinti, asmeniniams norams ir ambicijoms patenkinti. Nebrandumas, smulkmeniškumas, pedantiškas užsispyrimas dėl detalių, pretenzijos į neklystamumą, teisingiau pasakius, subarbarėjimas grumtynėse dėl duonos kąsnio buvo tiesiog gluminantis.  Nesunku įsivaizduoti, ką teko išgyventi tam tolerantiškam, santūriam, visad susitvardančiam žmogui, negalinčiam pakelti balso nei bičiulių pokalbiuose, nei karštose diskusijose, nei mitinguose. Jam teko būti ne tik kantriu aršiausių rietenų, šiurkščių konfliktų, nuolatinių  išsiplūdimų liudininku, bet ir nuolatiniu taikytoju, ir derintoju. Net tokiomis sąlygomis jis išlaikydavo (reikėtų pasakyti kantriai iškentėdavo) stebėtiną pusiausvyrą, tik gaila, kad iš tos orios laikysenos niekas nieko nepasimokė. Vis labiau brendo klausimas, kaip tokiam judėjimui  padėti visuomenei, jeigu jis pats nebegali įveikti savo vaikiškų konfliktų.
Kantrybės taurę perpildė liudijimai, kad judėjime ryškėja skaldančios politinių partijų įtakos ir net atskirų grupių tiesioginiai ryšiai su parlamentinėmis partijomis. Iškilo reali grėsmė vos įsitvirtinantį visuomeninį judėjimą pajungti atskirų partijų interesams. O tai jau visą darbą darė beprasmį.
Bet čia nebuvo nei pagiežos, nei prakeikimų, nei visuomeninėje veikloje įprastų isteriškų demaršų. Šie procesai subrandino mintį, kad neatidėliojant reikia imtis judėjimo reformos, t.y. paskelbti judėjimą nepartiniu. Tiesą sakant, tai net nebuvo reforma, o tik kategoriškas pirminės nuostatos išreiškimas – sukurti ne partiją, ne terpę partijoms daugintis, bet išugdyti savo teises sugebančią apginti  pilietinę visuomenę. Partijos skaldo visuomenę pagal grupinius interesus, kad juos iškeltų virš visuomenės, o judėjimui rūpėjo žmonių daugumos, tautos ir valstybės (jų būklės, išgyvenimo ir likimo) interesai ir jų pagrindu  vienijama visuomenė.
Čilinskas dėjo pastangas įtikinti judėjimą: kol nebus savo bendrus interesus pajėgiančios apginti visuomenės, tol nebus ir teisingos valdžios, t.y. valdžios, tarnaujančios visuomenei. Partijos be pilietinės visuomenės – tik pigiausia verslo forma.  Esamomis sąlygomis kurti partijas, remti jas ar dalyvauti partijų veikloje – tai palaikyti neįgyvendinamas iliuzijas, imituoti demokratiją, toliau begėdiškai apgaudinėti visuomenę. Čilinskas atvėsino ne vieną, kuris naiviai tikėjo, jog grupelės dorų žmonių dalyvaavimas Seime gali pakeisti oligarchinį valdymą. Jei esi sąžiningas žmogus, liaukis pūsti visuomenei miglą į akis, kad tu tarnausi valstybei ir tautai. Jeigu tau iš tikrųjų rūpi pasitarnauti visuomenei ir savo vaikų ateičiai, nesusisaistyk su partijomis, rinkimų metu išbrauk visus kandidatus. O tai reiškia, kiek išgali, prisidėk prie  visuomenės pilietinio brandinimo, skatink žmonių aktyvumą, iniciatyvumą ir saviveiksmiškumą, kuris padarytų politinę sistemą priklausomą nuo visuomenės.
Politikai ir viešųjų ryšių specialitai 20 metų mokė: nori dalyvauti politikoje, – stok į partiją. Dauguma tuo aklai tikėjo, todėl Čilinskas atrodė nesuprantamas. Jo „reforma“ daug kam buvo šalto vandens dušas ir akibrokštas. Žinoma, be galo sunkus buvo tas apsisprendimas. Čilinskas suprato, kad žymiai sumažėjo judėjimo svoris ir įtaka viešajam gyvenimui. Bet reikėjo ką nors daryti. Reikėjo sustabdyti išcentrinių jėgų veikimą. Apsisprendimas padėjo ramiai atsiskirti tiems, kurie atėjo padėti Čilinskui nuo tų, kurie tik prisišliejo prie jo, kad  pasinaudotų jo autoritetu savo ar savo grupės reikalams sutvarkyti. Iš tų, kurie atėjo padėti Čilinskui, susidarė Nepartinis demokratinis judėjimas. Jokiu būdu čia nenorime pasakyti, kad Jungtiniame demokratiniame judėjime liko tik egocentriški savanaudžiai. Anaiptol. Ten atsidūrė nemaža rimtam darbui nusiteikusių žmonių. Bet  jie  turėjo savas demokratinio judėjimo vizijas ir nepastebėjo svarbiausio dalyko, kad šitas judėjimas buvo pagrįstas Čilinsko įdirbiu, jo karčiu patyrimu ir jo autoritetu. Jiems pirmiausia turėjo paaiškėti, kad Čilinsko judėjimas be Čilinsko yra  neįmanomas.
Ir štai mes vėl toje pačioje situacijoje. Tik dabar abi organizacijos – JDJ ir NDJ – turi apsispręsti, kaip išlikti daugiausia Čilinsko nuopelnais grįstam judėjimui be Čilinsko? Abi organizacijos čia paminėtos ne atsitiktinai. Jis ne kartą buvo užsiminęs, kad po savivaldos rinkimų, atvėsus politinėms aistroms, galėtų būti keliamas jų ryšių nustatymo, o gal net ir naujo susijungimo klausimas. Mes privalome neatidėliodami apsvarstyti šitą perspektyvą.
Mes turime tris galimybes: 1) arba nutraukti veiklą, susitaikius su tuo, kad judėjimas be jo kūrėjo nuopelnų ir autoriteto neturės nei buvusio svorio, nei buvusio garso, o be šių dalykų judėjimo palaikymas tiesiog bus beprasmiškas, nes ryškesnės įtakos visuomenei nebus įmanoma padaryti; 2) arba nesukti galvos dėl to, koks yra judėjimo poveikis visuomenės gyvenimui, bet pagal turimas galimybes  toliau tęsti pradėtą darbą, surinkti ir išleisti K.Čilinsko intelektualinį palikimą, skatinti jo darbų studijas ir platinti jo mintis visuomenėje, 3) arba iš visų judėjimo likučių ir turimų resursų atkurti ir išplėtoti tokį judėjimą, kuris būtų pritaikytas visai kitoms mūsų galimybėms, kitiems žmonėms ir naujoms aplinkybėms.
Į K.Čilinsko iškeltų tikslų įgyvendinimą galėtų pretenduoti tiktai šis paskutinis, trečiasis, pasirinkimas. Jei toks judėjimas atgims, jis privalės būti grindžiamas solidarumu,  pakantumu ir pagarba kitam žmogui. Arba tai padarysime, arba vėl atsidursime tame pačiame akligatvyje, į kurį jau buvome patekę. Tai turėtų būti judėjimas, sutartiniais pagrindais telkiantis apie save visas kitas pilietines organizacijas ir šalies demokratizavimą remiančias grupes. Kaip anksčiau mes telkėmės apie K.Čilinską, taip dabar jo sukurtas judėjimas turės vienyti kitus judėjimus.
Žinoma, tai bus be galo sunkus darbas: mėgindami suaktyvinti, pakeisti  kitus, pirmiausia turėsime esmingai pasikeisti patys. Be šios sąlygos mes negalėsime nė žingsnio žengti į priekį. Nuolat privalėsime prisiminti mūsų tautiečių patarlę: kur trys lietuviai, ten penkios partijos. Jei, kilus neapykantai, sugebėsime pasijuokti iš savęs ir susitvardysime,  pranoksime save ir įtikinsime kitus. Su vakarykščiu konfliktų ir tarpusavio neaykantos bagažu to darbo geriau  nė nepradėti. Kadangi judėjimas nebeteko autoritetingiausio lyderio atramos, kuris galėtų patraukti visuomenės dėmesį, jis turės tokį autoritetą nusipelnyti pats savo veikla, savo paties pastangomis, savo elgesio principais. Judėjimo autoritetas kils, jeigu sugebėsime teikti pagalbą žmonėms, jei pakaks aktyvumo, gebėjimo susivienyti, solidarumo, sąžiningumo, gero veiksmų ir darbų koordinavimo, jei sugalvosime naujų, originalių veikimo būdų ir formų. Prie tokio autoriteto kūrimo prisidės ne tik didžiąją visuomenės dalį sutelkiantis judėjimo tikslas (gebanti apsiginti pilietinė visuomenė), bet ir Čilinsko  autoriteto puoselėjimas, jo gyvenimo nuostatų diegimas pačiame judėjime.
Mes neturime teisės susitaikyti su tuo, kad viltingiausias Lietuvos judėjimas yra pralaimėjimas ir vakarykštė diena.
Mums nereikalinga visas viltis sugniuždanti vegetacija ir judėjimo imitacija, mums būtinas dar vienas prisikėlimas.
Ar jis mums pavyks, priklausys tik nuo to, kiek giliai mes suprasime dabartinę Lietuvos būklę, kiek užteks sveiko proto, solidarumo ir geros valios.
Kęstučio Čilinsko mirtis yra didžiausias mūsų pilietiškumo ir žmoniškumo testas, pasitikrinimas ir patikrinimas, ko  verti mes patys, ko verti mūsų ištarti žodžiai ir mūsų vakarykščiai įsipareigojimai.
Nei kaip tautiečiai, nei kaip piliečiai, nei kaip paprasti žmonės mes negalime išduoti Kęstučio Čilinsko, paskutinius, sunkiausius savo gyvenimo metus paaukojusio žmogaus teisių ir teisingumo gynimui, demokratijos stiprinimui. Ne tiek svarbu sakyti gražius žodžius jo pagyrimui, kiek svarbu pratęsti  darbus, jo tikslų įgyvendinimui.
Mes neturime teisės išsižadėti nei jo pradėtų darbų, nei visų mūsų  šviesiųjų gyvenimo akimirkų.
Lietuvos piliečiai ir visi gyventojai yra nusipelnę gyventi sąžiningiau, teisingiau ir demokratiškiau.

 Nepartinio demokratinio judėjimo taryba

 

Šaltinis: www.demokratija.eu


Įrašas paskelbtas temoje IN MEMORIAM. Išsisaugokite pastovią nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *